Trys „bravo“ Lietuvos baletui

Šį savaitgalį (balandžio 10 ir 11 d.) buvo proga vėl pasididžiuoti Lietuvos baletu: po puošnaus, spalvingo ir romantiško Piotro Čaikovskio ir Krzysztofo Pastoro „Spragtuko“ pasukta į šiuolaikinės kūrybos erdves, šio tikslo siekiant trimis skirtingais maršrutais, kurie šokėjams suteikė naujų galimybių, o žiūrovams – progų praplėsti savo akiratį.

Pirmiausia – gilesnė pažintis su Izraelio choreografo Itziko Galili, dirbančio Olandijoje, kūryba, Lietuvoje matyta prieš porą metų. Tai Lietuvos baleto trupei redaguotas 2000-aisiais sukurtas spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ pagal Georgo Friedricho Händelio, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Erico Satie kūrinius.

 

Dvidešimt kelių minučių kūrinys – koncentruotas judesių ir jausmų šuoras, įsisiūbuojantis palengva, sustiprėjantis ir oriai nurimstantis. Išryškėję tamsoje, dešiniame scenos šone, niekam nepasakoti dalykai po kurio laiko pasirodo esą visoje scenoje – lyg žodžiai, surandantys vienas kitą ir susijungiantys į artikuliuotą frazę ar sakinį.

 

Choreografinė Galili kalba patraukli ir aiškia dikcija, ir paradoksaliais artistinės elgsenos niuansais, organiškai išnyrančiais iš muzikos ritmo, nuotaikos arba jai pasipriešinančiais, atveriančiais kitokią garso prasmę. Žodžiai, garsu taip ir neišsiveržiantys iš šokėjų lūpų, palieka erdvės paslapčiai, todėl pasakojami dalykai kartu išlieka nepapasakoti, o choreografinė forma – naujai intonuojama. Puikiai valdomas spektaklio ritmas nepalieka laiko tuščioms emocijoms, o choreografinis tekstas daro muzikinės partitūros įspūdį. Iš šokėjų grupės susiformuojantys duetai – lyg mažos istorijos: plastiškų siluetų, įdomių kombinacijų, su pakėlimais ir perkėlimais, suteikiančiais visam kūriniui lengvai ironišką atspalvį.

 

Daugelyje teatrų statytas kūrinys Lietuvoje įgavo savų štrichų, pirmiausia – ryškesnius klasikinio šokio leksikos ir įvaizdžio akcentus. Puantai šokančių merginų judesiams suteikia ryškumo, grafiškumo, taip pat kinta ir bendras atskirų pozų ar duetinių kombinacijų siluetas. Šokėjos vilki klasikinį baleto tutu parafrazuojančius drabužius – juodas aksomines, šviesą sugeriančias pūstas sukneles, pamuštas gelsvu audiniu, o tai irgi sukuria estetinę intrigą ir papildomas nepasakytų dalykų prasmes. Dešimties šokėjų judesiai išskaidyti persipinančiais duetais ir bendromis scenomis, kurias jungia ypatingas muzikalumas – tiek ritmo pojūtis, tiek gebėjimas individualiai išryškinti muzikoje slypinčią emociją joje nepaskęstant, tačiau ir nepasiliekant paviršiuje. Kūrinį užbaigia ramus šokėjos baltu, žiedais nusagstytu triko solo (Kristina Galalytė) – išdidus, bet vengiantis efektų, mąslus, su vos įžvelgiama šypsena atskleidžiantis judesio grožį ir trapumą.

 

Ypač svarbus „Nepasakytų dalykų“ atmosferai yra apšvietimas – kaip ir choreografija, dinamiškas, kartais valdomas pačių šokėjų, pradžioje nukreipiančių didelius šviestuvus į žiūrovus, bet dažniausiai – savarankiškas, išryškinantis kūną, judesį, sukuriantis jo atsiradimo iš nieko iliuziją. Dėmesio vertas šokėjų ansambliškumas, vienodas emocinis nusiteikimas, nors vienoje gretoje šoka ir primabalerinos (Anastasija Čumakova, Kristina Gudžiūnaitė), ir primarijai (Genadijus Žukovskis, Stanislavas Semianiura), ir solistai (Neringa Česaitytė, Vaida Šniurevičiūtė, Marius Miliauskas, Voicechas Žuromskas), ir jauni, įdomiai savo galimybes atskleidžiantys kordebaleto šokėjai (Charlotte Lejeune, Oriana Jiménez, Žilvinas Beniuševičius, Vaclav Connor Redpath). Reikia tikėtis, kad choreografo išsakytas noras dar sykį sugrįžti į Vilnių ir dirbti su Lietuvos baleto šokėjais nebuvo vien neįpareigojanti mandagumo frazė.

 

Su Martynu Rimeikiu siejamos Lietuvos choreografijos viltys – ši kūrybos sritis vegetuoja, todėl mėginimai sukurti ką nors nauja atsiduria po didinamuoju stiklu. Už padažnėjusį Lietuvos choreografijos pulsą tenka dėkoti baleto trupės meno vadovui Krzysztofui Pastorui – jo inicijuotas projektas „Kūrybinis impulsas“ veikia jau keletą metų, ir nors ne visos šokėjų ambicijos pasiteisina, kūrybinė choreografijos aplinka tampa įvairesnė ir konkurencingesnė.

 

Rimeikio kūryba – taip pat „Impulso“ rezultatas. „Belaukiant Godo“ 2012-aisiais, „Kelionė“ 2013-aisiais – ir „Visur, kur mes nebuvom“, savarankiškas spektaklis pripažintų Europos šokio meistrų kūrinių draugijoje. Laukimas, kelionė – šios temos ryškios naujausiame ir kol kas didžiausiame Rimeikio darbe. Pusvalandžio trukmės kūrinys turi bendrų bruožų su Galili choreografija ir požiūriu į kūrybą, ir plastiniais sprendimais. Abiejuose spektakliuose siekiama kūrybos ir kūrėjo atvirumo: Galili dalijasi tuo, ko niekam dar nesakė, Rimeikis veda ten, kur dar neteko būti – ir jam pačiam, ir atlikėjams, ir žiūrovams.

 

Spektaklio nuotaika išlieka švelniai minoriška, o puikią erdvę šiai kelionei sukuria Marijaus Jacovskio scenografija: kairiame scenos šone nusidriekianti vertikalių šviesos stulpų įstrižainė – riba, už kurios veriasi miglotas kelionės tikslas. Ribinių dvasinių būsenų nuotaiką perteikia ir įtaigi Levo Kleino sukurta šviesų dramaturgija. Spektaklis prasideda iš tamsos išnyrančia gyvųjų skulptūrų kompozicija, o įvairiomis pozomis sustingę šokėjai netrukus jau skubriai žingsniuoja po sceną, ir šis pasikartojantis motyvas yra nelyginant jausmo ir nuotaikos vinjetė, kuri atskiria ir sujungia choreografinius epizodus: monologą, trio, kvartetą, duetus.

 

Choreografas savo pilnametražiui debiutui pasirinko Maxo Richterio muziką, ji tampa atrama artistams, kuriantiems jausminį spektaklio turinį (ramų šokėjų įvaizdį sukūrė kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė). Žiūrovai netrunka pajusti bendrą choreografo ir šokėjų darbo rezultatą, kuris pagrįstas abipusiu pasitikėjimu ir galimybe ne atlikti, bet kurti, pasakyti šį tą sau ir žiūrovams savo vardu. Šokio epizodai sklandūs, plastiški, be išorinių efektų, derinantys veiksmą ir būseną. Formos požiūriu šiuolaikinio šokio judesiai siejami su neoklasikine leksika – merginos šoka su puantais, vyrai turi progą pademonstruoti šuolius ir sukinius, tačiau viskas sušvelninta, prislopinta, netekę klasikiniam baletui būdingo kietumo.

 

Andrius Žužžalkinas, Eligijus Butkus, Rūta Juodzevičiūtė, Haruka Ohno jau pažįstami su Rimeikio šokio stilistika, o naujajame darbe prie jų prisijungė Igoris Zaripovas, Ernestas Barčaitis, Marta Rueda ir Miquelis Lozano. Nepaisant patrauklaus atvirumo, spektaklyje juntamas choreografo nepasitikėjimas žiūrovais, galbūt ir nerimas, kaip bus sutiktas pirmas didesnis jo kūrinys – gal todėl čia nuskamba tas pabrėžtinai dirbtinis juokas, kurio vietą Rimeikio choreografinės kelionės prasmių žemėlapyje dar norėtųsi pasitikslinti. Vis dėlto tai ne choreografinis, o režisūrinis akcentas, kaip ir tos šokėjų vaikštynės; iš esmės įtaigiam kūriniui lemiamos reikšmės šie neaiškumai neturi.

 

Maurice’o Ravelio „Bolero“ Lietuvos baleto scenoje skamba nuo 1932 metų, o vidurinė baleto gerbėjų karta dar pamena Maurice’o Béjart’o spektaklį, pastatytą Jorge Donnui ir rodytą perpildytuose Sporto rūmuose 1987-aisiais. „Bolero“ yra statę ir Lietuvos choreografai Jurijus Smoriginas bei Anželika Cholina. Naujausias darbas – Krzysztofo Pastoro autorinė replika. 2012 m. Olandijos nacionalinio baleto trupei pastatytas Pastoro kūrinys, perkeltas į Vilnių, dėl Martos Fiedler kostiumų tapo juslingesnis – merginas apvilkusi trumpomis suknelėmis (Amsterdame visi šoko su raudonais berankoviais triko), dailininkė sustiprino vyriško ir moteriško prado įtampą, kuri nerimdama pulsuoja per visas penkiolika kūrinio minučių.

 

„Bolero“ – ryškus kontrastas pirmiems dviem vakaro kūriniams – švelnų liūdesį ir mąslią melancholiją keičia sodri, nuolat stiprėjanti aistra, užvaldanti ir kūną, ir sielą. Du solistai išsiskiria iš kordebaleto ir nepalieka scenos iki paskutinės akimirkos. Scenovaizdis kuriamas pasitelkus apšvietimą, čia vyrauja sodrūs juodi, geltoni, raudoni tonai. Choreografas kuria įdomius solistų ir kordebaleto scenų junginius – kartais solistų fone atsiduria vienas ar keli šokėjai, veiksmas suskyla į du lygiaverčius planus, priverčia išskaidyti dėmesį ir pajusti choreografinio kūrinio keliamatiškumą.

 

Premjerose šoko dvi stiprios, individualios šokėjų poros, jaučiančios muzikos bei choreografijos dvasią ir mokančios ją perteikti žiūrovams: Olga Konošenko ir Kipras Chlebinskas, Greta Gylytė ir Eligijus Butkus. Labai gerą įspūdį plastiškai ir emociškai darniu šokiu paliko kordebaletas. Auganti „Bolero“ jausminė įtampa, persipinančios solistų ir kordebaleto scenos paskutiniuose spektaklio akorduose įgauna įdomų akcentą – scena lieka tuščia, o solistai, mezgę efektingą jausmų ornamentą, kartu su paskutiniais muzikos garsais ir šviesos pliūpsniu vienas nuo kito atšlyja.

 

Įtaigiai, raiškiai skambėjo Modesto Barkausko diriguojamas orkestras, pirmuosiuose dviejuose kūriniuose mokėjęs sukurti niuansuotą, skaidrią melancholišką nuotaiką, o „Bolero“ įkaitinęs su ryžtinga jėga.