7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jungikliai ir jungtys

Antano Jasenkos ir „Auros“ spektaklis Vilniuje

Helmutas Šabasevičius
Nr. 9 (1115), 2015-03-06
Šokis
L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.
Festivalyje „Jauna muzika“ debiutavęs kompozitoriaus Antano Jasenkos, choreografės Birutės Letukaitės, „Auros“ šokėjų ir judesį garsu verčiančios technologijos „Motus“ ansamblis vasario 27 d. prisistatė „Menų spaustuvėje“ ir sulaukė didelio šiuolaikinio šokio gerbėjų susidomėjimo.
 
Muzika, paprastai inspiruojanti judesį, šį kartą tapo judesio rezultatu – pasinaudojęs Mindaugo Badoko, Kauno technologijų universiteto Muzikos technologijų absolvento, MB kūrybinės laboratorijos vadovo, išradimu (pirmasis jo pavadinimas – „Desys“, žodžio „judesys“ fragmentas), kompozitorius mėgino čia ir dabar kurti garsinį spektaklio audinį. Taip pat spektaklį įgarsino įvairiomis kalbomis rečituojamos Leonido Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“ bei George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ ištraukos.
 
Pats spektaklio „Padaryk iš manęs jungiklį“ pavadinimas lingvistiškai nerangus, prašosi redaguojamas ir tikslinamas, kaip ir aprašymas, kuriame, kaip įprasta Lietuvos šiuolaikiniame šokyje, ieškoma priešų išoriniame pasaulyje, o suradus jie paverčiami vidinėmis baimėmis ar, veikiau, tų baimių lozungais ir deklaracijomis. Sumanymo paaiškinimas leidžia geriau suvokti spektaklio įvaizdžius, bet jo teiginiai ir šokėjų tariami išmintingi žodžiai (Donskio veikalas cituojamas iš itališko vertimo) nukreipia dėmesį nuo novatoriškų judesio ir garso jungčių. Tekstai – garsai, kurių technologiniai dalykai negali nulemti, todėl čia tikriausiai įsijungia kitas daugelio Lietuvos šokio kūrėjų naudojamas prietaisas – prisiimta pareiga postringauti ir filosofuoti, baiminantis, kad sukurtas kūrinys nepasirodytų per seklus ar per tuščias. Dekoratyviniai, slepiamieji tampa ir kiti spektaklio elementai – kostiumai ir rafinuotas grimas, jie be reikalo sutirština spektaklio vaizdines formas, klaidina, skatina ieškoti prasmių ten, kur jų kažin ar galima rasti.
 
„Motus“ – belaidis prietaisas, galintis paversti šokėjo judesius muzika – liko kaip reklaminis spektaklio jaukas, suvyniotas į choreografės ir šokio teatro „Aura“ stilistiniam braižui artimą pakuotę. „Auros“ spektakliams būdingi vizualiniai ir technologiniai eksperimentai, provokuojantys racionalias jų suvokimo prieigas, raginantys atsisakyti įprastinių estetinių šokio, kaip sklandaus, muzikalaus judesio, vertinimų.
 
Ambicinga garso ir judesio jungtis šiame „Auros“ spektaklyje priminė kitą, prieš aštuonerius metus parodytą „Auros“ kūrinį – spektaklį „Time Line“, kurį Birutė Letukaitė kūrė kartu su Izraelio choreografais Yossi Bergu ir Odedu Grafu. Tąkart kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio muzika skleidėsi ne tik su šokėjų judesiais, bet ir su efektingomis lazerinėmis projekcijomis, paveržusiomis didesnę dalį dėmesio iš šokėjų. Tuomet spektaklis įvardintas kaip multimedijinis projektas, tarpdalykinis šokio performansas su instaliacijos elementais, jame buvo naudojami ir šviesolaidiniai kostiumai.
 
„Padaryk iš manęs jungiklį“ – taip pat tarpdalykinis kūrinys, audioperformansas, jame taip pat svarbi šviesa, jos kaita sukuria dinamišką vaizdinių visumą, todėl papildomos kostiumų faktūros, šviesiomis linijomis skaidyti juodi siluetai ir brūkšniais išbraižyti šokėjų veidai atrodo kaip pertekliniai elementai, kuriuos pasitelkti ragina arba inercija, arba nepasitikėjimas pristatoma naująja technologija, nes jos galimybės nebuvo iki galo išnaudotos, liko fragmentiškos ir nugrimzdo kitų garsų šuoruose. Pasirodė, kad „Motus“ lakoniškiau ir aiškiau apibrėžia garso ir judesio tarpusavio priklausomybę ir galbūt galėjo būti pavyzdžiu ieškant analogiškų judesio ir vaizdo bei apšvietimo koordinavimo sprendimų.
 
Pagal kūrėjų sumanymą, šokėjai tampa racionalios sistemos dalimi, prisodrinta fiktyvių, užprogramuotų, brūkšniniais kodais sužymėtų jausmų. Choreografinė naujo kūrinio kalba aštri, remiasi staigiais, užtikrintais judesiais – ištvermingi, stiprūs, gebantys save valdyti kūnai jau senokai tapo „Auros“ vizitine kortele.
 
Nors šokėjų faktūra skirtinga, nesunku pajusti, kad trupė dinamiška, pasipildanti naujais šokėjais, kaip ir daugelis šiuolaikinio šokio trupių, po truputį tampanti tarptautine, o tai – vienas iš būdų nugalėti mūsų šokėjams vis dar būdingą provincialumą. Šalia lietuvių programoje įrašyti Francesco Dalmasso iš Italijos, Anna Karen Gonzalez Huesca, Israel Ismael Infante Salazar iš Meksikos, Siri Elmqvist iš Švedijos, Kirie Oda iš Japonijos.
 
Anksčiau nematyti šokėjai kol kas dar netapatinami su pavardėmis, bet atskiri „Padaryk iš manęs jungiklį“ monologai išsiskyrė judesio organika ir turiningumu, kryptingai naudojama fizine energija, kurią pasitelkus modeliuojamos išbaigtos choreografinės frazės, vertingos pačios savaime, o ne tiek, kiek jomis mėginama pateisinti filosofinį spektaklio turinį, kuris šokio spektaklyje vis dėlto neturėtų tapti iliustratyvumą (ir kūryboje, ir jos refleksijoje) puoselėjančia siekiamybe.
 
Plastinė spektaklio visuma kartais atrodė per daug automatiška, stokojanti ne racionalių, bet intuityvių atradimų, kuriais turėtų būti grindžiamas perspektyvus, abipusis kūrinio ir žiūrovo ryšys.
 
Spektaklį „Padaryk iš manęs jungiklį“ nelengva suvokti ir įvertinti, o tai skatina išsiaiškinti ir analizuoti jo atsiradimo aplinkybes. Jose nemažai intriguojančių detalių, bet abejonių kelia tai, kad abstrakti sąvoka „jungtis“ virto konkrečiu „jungikliu“ – o jis, kaip ir dauguma prietaisų, suveikia ne visada.

 

L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.