Lietuviškas „Spragtukas“ vakar ir šiandien

Lapkričio 21, 22 ir 23 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko premjeriniai Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ spektakliai. Tai – naujausias Lietuvos baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro darbas, sukurtas Lietuvos šokėjams atsižvelgiant į jų individualybes. Spektaklis visai šeimai šliejasi prie tradicinės šio baleto interpretavimo tradicijos – remiasi klasikinio baleto leksika, išradingomis pantomimos scenomis ir raiškiais sceniniais vaizdais, kuriuos sukūrė scenografas ir kostiumų dailininkas Viačeslavas Okunevas. Tarp jo siūlomų dekoracijų – ir Vilniaus panorama, skatinanti įsivaizduoti, jog stebuklingi E.T.A. Hoffmanno pasakos nuotykiai galėjo vykti Lietuvos sostinėje. Dar viena įdomi detalė – vaikiškos Mari svajonės čia siejamos ne vien su žaislų ir saldumynų šalimi, bet įgauna konkretesnį akcentą: paskutinio veiksmo divertismentas ir Mari bei Spragtuko, virtusio Princu, duetas vyksta teatre, o scenos gale tviska kiekvieno baletomano ir baleto artisto svajonės – Paryžiaus operos – fojė interjeras. Kaip jau esame įpratę, Pastoro formuojamo repertuaro spektakliuose darbo atsiranda ne tik pripažintiems Lietuvos baleto solistams, bet ir jauniems šokėjams, tad „Spragtukas“ sulauks ne tik vaikų ir jų tėvų, bet ir baleto kultūra besidominčių profesionalų dėmesio, ir prie šio spektaklio bus dar ne viena proga sugrįžti.

 

Įsijautus į jaukią Štalbaumų namų atmosferą, sukurtą pirmame veiksme, kur Kalėdų laukimo nuotaika dalijasi kelios kartos, verta atsigręžti į šio spektaklio istoriją, kurioje svarbią vietą užima vyresniosios kartos choreografo E. Bukaičio kūryba. Kaip choreografo Broniaus Kelbausko asistentas jis aktyviai dalyvavo kuriant antrąjį pastatymą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1963-iaisiais, o po dešimtmečio ėmėsi savos, originalios dramaturginės ir choreografinės spektaklio redakcijos. Spektaklis, sukurtas senojoje teatro scenoje J. Basanavičiaus gatvėje, netrukus buvo pritaikytas ir naujajai scenai – išnaudojant jos technines galimybes, tad Elegijaus Bukaičio prisiminimai vertingi ir minint dabartinių teatro rūmų keturiasdešimtmetį.  

 

Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ mane visą laiką jaudino ir jaudins, nes jo mįslė neįminta. Tai partitūra-simfonija, atsiradusi kaip atgaila už nuodėmes. Man tai pasakojo muzikos partitūros analizės dėstytojas Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje Anatolijus Dmitrijevas, Boriso Asafjevo auklėtinis ir globotinis.

 

Pirmąjį „Spragtuką“ Vilniuje buvo galima statyti, nes atsirado profesionalių šokėjų, galinčių šokti tokį spektaklį. Charakterinių šokėjų Lietuvos baleto trupėje buvo, bet gerai paruošti klasikiniai šokėjai atsirado tik 1959 metais, kai lietuvių grupė grįžo iš Leningrado choreografijos mokyklos (dabar – Agrippinos Vaganovos klasikinio baleto akademija Sankt Peterburge). Mašos partiją paruošė Leokadija Aškelovičiūtė, Genovaitė Samaitytė ir Pranutė Sargūnaitė, princai buvo Česlovas Žebrauskas, Viačeslavas Nikulajevas, Henrikas Kunavičius. Mes su Sargūnaite buvom Kelbausko asistentai. Kelbauskas sukūrė tėvų, pelių, kareivių šokius, mizanscenas, o mes pastatėme Snaigių sceną, Kinų šokį (jį šokau aš ir Natalija Kairienė), rusų „Trepaką“, piemenėlių Pas de trois, Gėlių valsą – pagal Vasilijaus Vainoneno choreografiją. Mašos ir Princo duetas taip pat buvo pastatytas pagal Vainoneną – Maša šoko ne tik su Princu, bet ir su keturiais kavalieriais, tai buvo lyg „Miegančiosios gražuolės“ užuomina. Pirmą kartą spektaklyje dalyvavo M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus moksleiviai – jie šoko snaiges, nes trūko baleto artistų. Spektaklio finalas buvo paprastas – Maša pabunda ir skuba prie eglutės.

 

1964 metais pradėjau mokytis choreografijos Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje tuometiniame Leningrade ir tapau baletmeisterio choreografo Igorio Belskio asistentu, kai jis statė „Spragtuką“ Leningrado Mažajame (dabar – Michailo) teatre. Tame spektaklyje vaidinau Spragtuką-kareivėlį, kovojantį su Pelių karaliumi. Mažajame teatre šokau iki 1973 m.: Arkliuką kupriuką, Petrušką, Vizirį Kara Karajevo balete „Septynios gražuolės“. Kartu su Belskiu analizavome „Spragtuko“ partitūrą, aš pasiūliau keletą idėjų (pavyzdžiui, akcentuoti laužytą Spragtuko plastiką ir kt.) – būtent jas ir įgyvendinau 1973-iaisiais dar senajame mūsų Operos ir baleto teatre.

 

Tai buvo simfoninio spektaklio principas su išskirtomis Mašos, Droselmajerio, trijų Spragtukų (lėlės, Mašos svajonės ir princo) linijomis. Spektaklio pagrindas buvo Snaigių paveikslas – spektaklis prasidėjo dvylikos snaigių šokiu grojant uvertiūrai, dekoracijų, vaizduojančių snaigių sūkurį, fone. Jokių buitinių akcentų! Per šią pūgą į šventę skuba Droselmajeris. Librete mes nepasakojome istorijos – spektaklį aiškinome trumpais sakiniais apibūdindami scenas. Lėlių teatre – dramaturginė preambulė: žiurkė įkanda princui, jis pavirsta Spragtuku. Šiame spektaklyje nebuvo butaforijos, lovų – Maša apsivelka naktinius marškinius, ir prasideda burtai: išmuša vidurnaktį, iš laikrodžio su pelėda pasirodo Droselmajeris, jis atveda peles, o kylanti eglė pradeda muzikinę Mašos temą. Auganti eglutė – Vainoneno idėja, nes muzikoje parašyta, kiek ji turi augti. Tokį sprendimą pasiūlėme ir Kelbausko spektaklyje. Pelės buvo su kaukėmis, bet uodegos sprendimą man padiktavo atsitiktinumas. Kartą teatro koridoriuje prasilenkėme su dirigentu Chaimu Potašinsku, kuris ėjo diriguoti spektaklio ir jau vilkėjo fraką. Pašaukiau jį: „Chaimai Lazarevičiau!“ Jis staigiai atsisuko, suplazdėjo jo frako skvernai – ir pamačiau uodegą. Todėl paprašiau Songailaitės padaryti pelių kostiumus iš frakų, tik be rankovių. Uodegų nemėgau nuo Leningrado laikų – kai šokdavau pelę, man būdavo sarmata prieš mergaites dėl tos „įstatytos“ uodegos...

 

Kai spektaklis buvo perkeltas į naujus rūmus, buvo padidintos Reginos Songailaitės dekoracijos (naujoms nebuvo pinigų), spektaklyje šoko daugiau artistų (trupė pasipildė keturiolika šokėjų). Antrasis veiksmas prasidėdavo iš orkestro duobės pakėlus muzikantus, jie palengva leisdavosi, o Mašai ir Spragtukui keliaujant į Sidabrinę varveklių karalystę tolumoje slinkdavo miesto panorama. Tuo metu sukdavosi scena, joje – šešiolika įvairių kompozicijų pagal klasikinio baleto pozas (tiek šokėjų dalyvavo divertismente). Ant vidurinio rato, kuris sukosi į priešingą pusę – pelės, viduryje – pelių karalius. Tai buvo mirusių lėlių ir Droselmajerio burtų karalystė.

 

Po to vykdavo Spragtuko ir Pelių karaliaus mūšis, o nugalėjus pelių karalių Spragtukas virsdavo Princu, pasikeisdavo scenovaizdis. Divertismente šoko dvi poros ispanų, indų šokį atlikdavo Elena Švedaj arba Jolanta Biliūnaitė, toliau buvo piemenėlio ir keturių avelių šokis a la Auguste Vestris (garsus XVIII a. prancūzų baleto šokėjas, – H. Š.), šią choreografinę temą, grįstą šuoliais, plėtojau Princo variacijoje. Buvo ir rusiška trikinkė su vadeliotoju. Sidabriniame valse vėl išryškėjo snaigių tema: šoko aštuonios kordebaleto poros, centre – ketvertukas. Duetą princas ir Maša šoko vieni, bet visa sidabrinė grupė spektaklyje dalyvavo kaip akompanimentas. Visą šio „Spragtuko“ choreografiją sukūriau pats, tik Snaigių sceną pastačiau pagal Vainoneno sukurtą choreografinę architektoniką ir stilių, naudodamas kitokius judesius.

 

Šiame spektaklyje šoko Nina Antonova, Antanina Pirmaitienė, Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Jonas Katakinas, Vytautas Kudžma, Raimundas Minderis. Pelių karalių šoko Vytautas Brazdylis – jis čia labai tiko – ir Alfonsas Leonavičius, ši linija irgi buvo sprendžiama vien choreografinėmis priemonėmis. Nuostabus Droselmajeris buvo Voldemaras Chlebinskas. O sykį, visiems Droselmajeriams susirgus, šį vaidmenį teko atlikti pačiam.

 

Mano mokytojas Fiodoras Lopuchovas visą laiką ragino spektaklio formos ieškoti muzikoje, o ne buityje. Tuo mes ir skyrėmės nuo Maskvos teatro instituto – kaip mes vadindavome, „Dvasinės parazitologijos instituto“, nes jie daugiausia rėmėsi literatūra, propagavo „drambaleto“ kryptį. Lopuchovas ir savo kursą surinko Valstybinėje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje – kad mokytų statyti pagal partitūrą. Jis sakydavo: „Geriau nušvilpimas nei abejingumas.“ Konservatorijoje taip pat dėstė Leonidas Jakobsonas, įkūręs trupę „Choreografinės miniatiūros“, kurioje šoko ir mūsų balerina Jelena Švedaj. Muzikinės dramaturgijos analizę dėstė Anatolijus Dmitrijevas, kuris labai vertino Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ partitūrą.

 

Mano spektaklio pabaigoje Maša skuba prie eglutės, pamato nukritusį Spragtuką, o tuo metu ateina Droselmajeris su savo sūnėnu – taigi Maša atsiduria tarp lėlės ir tikro žmogaus, tarp vaikiško ir suaugusių pasaulio; paėmusi lėlę, ji bėga į žiūrovus ir lieka prieš užsiskleidusią uždangą. Savo „Spragtuko“ partitūrą išskirsčiau 365 dienoms – viskas buvo labai tiksliai suskaičiuota, žiūrovų dėmesys labai įtemptas.

 

Naujasis mūsų teatre pastatytas „Spragtukas“ man patiko, nors Krzysztofas Pastoras jį sukūrė neanalizuodamas jo muzikinės dramaturgijos. Šis spektaklis pastatytas pirmiausiai galvojant apie žiūrovus vaikus.

 

Spektaklyje gražiai pradedamas Gėlių valsas, bet jį suskaldo solistų pora. Plastinio nuoseklumo trūksta ne tik valsui, bet ir adagio: prasideda Mari ir Princo duetas, bet scenoje nieko nelieka. Kam jie šoka? Čaikovskio muzika girdima visu gražumu, labai vykusios Viačeslavo Okunevo dekoracijos; yra nemažai butaforijos, bet toks baletmeisterio sumanymas. Tik kartais buitinės mizanscenos trukdo klausyti muzikos. Man atrodo, kad pasirinkęs tokį sprendimą choreografas kovojo pats su savimi; pavyzdžiui, statydamas pelių scenas jis galėjo labiau išnaudoti savo choreografijos plastinį braižą, tai būtų kontrastas klasikinės choreografijos scenoms. O dabar Pelių karalienės plastika tokia pati kaip ir Mari, tik ana su pelės kauke. Ir gaila mūsų gražių šokėjų, kurios turi slėpti veidus (juokiasi).

 

Vis dėlto manau, kad šis spektaklis gerokai įdomesnis nei tas, kurį turėjome iki šiol. Be to, geri atlikėjai, labai disciplinuota, lanksti, atsidavusi, kultūringa trupė. Manau, kad šis spektaklis gyvuos ilgai. Jis labai naudingas trupei ir yra puiki dovana vaikams. Neturėjau tėvų, todėl labai gerai žinau, ką vaikui reiškia „Spragtuke“ patiriami dvasiniai išgyvenimai.

 

Kalbėjosi Helmutas Šabasevičius