Anat Grigorio spektaklyje „Ponas šaunusis“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
Kai kurių Lietuvos šokėjų ir choreografų nuomone, tarptautinį šiuolaikinio šokio kontekstą mūsų šalyje pristato tik „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje ir „Aura“ Kaune. Galima ginčytis, nes dar yra „Plartforma“ Klaipėdoje, o Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečiasi gastroliuojančias trupes, tačiau tik minėti sambūriai tikslingai orientuojasi į aktualių šiuolaikinio šokio reiškinių sklaidą. O štai be Izraelio šokio atstovų jau ne pirmą sezoną abu renginiai neišsiverčia. Tokią madą, matyt, diktuoja ir nuolatiniai festivalių lankytojai – ištikimoji publika. Paskelbus programų dalyvius visuomet žinai, jog bilietais į šios šalies choreografų pristatymus reikėtų pasirūpinti iš anksto. Stipri fizinė atlikėjų parengtis, išlavinta technika, specifiška energija, gana paprastai, bet ne paviršutiniškai perteikiama mintis ir bendražmogiškos, emocingos bei intymios temos išpopuliarino Izraelio šokį visame pasaulyje.
24-asis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ šiemet į rudenėjantį Kauną prisiviliojo du puikius Izraelio kūrėjų darbus. Festivalio anonsai skelbė, kad visus šiemetinei programai atrinktus spektaklius galima apibendrinti juos vienijančia vyriškumo tema. Pastaruoju metu socialiniame ar kultūriniame diskurse dažniau tenka susidurti su moteriškumo, lygių lyčių teisių ir galimybių ar apskritai lyties niveliavimo, neigimo ar queer temomis. Tad pasiūlyta nauja perspektyva sudomino. Ypač lietuviškame kontekste, kur labai gajūs ir paplitę maskulinizuoti, patriarchaliniai ir autokratiški vyriškumo modeliai. Nors sociologas Artūras Tereškinas savo tekstuose dažnai atkreipia dėmesį: vyrus galima traktuoti kaip išnaudojimą patiriančią lytį. Yra daug moterims skirtų žurnalų, moteriškumo problemas vienijančių bendruomenių ar grupių, kuriose vyrai demonizuojami arba aptariamos įvairios strategijos, kaip manipuliuoti vyriškomis „silpnybėmis“. Buvo įdomu, kaip vyriškumo temą plėtoja Izraelio šokėjai, ar tai nėra tik festivalio rengėjų „pritemptas“ akcentas.
Neįprastai vyro ar vyriškumo tema gvildenama Anat Grigorio monospektaklyje „Ponas Šaunusis“. Spektaklyje pateikiamas stereotipiškas moters paveikslas, simbolis, paremtas visuomenės nuomonėmis, individualiomis patirtimis, emocijomis ir subjektyviais vertinimais, žvelgiant iš vyro perspektyvos. Šokio kritikė Judith Brin Ingber įžvelgia „šauniojo vyruko“ požiūryje moters sudaiktinimą, dažną sąvokų „moteriškumas“ ir „seksualumas“ sugretinimą. Pasirodymo garsinį foną sudaro patrauklaus vyriško balso – numanomo režisieriaus ar prodiuserio – komentarai, o protagonistė scenoje laukia ne tiek pono Šauniojo pasirodymo, kiek jo nurodymų, kaip jai reikia elgtis, judėti, atrodyti, kur žiūrėti, ką vaizduoti. Anat Grigorio išanalizavo ir kūno kalba perteikė moters vertimo simboliu priežastis ir padarinius. Pasirodymo metu atkuriama visa moters evoliucija nuo nuasmenintos kailiu prisidengusios uogų rinkėjos iki XX a. moteriškumo ir seksualumo simboliu laikomos Marilyn Monroe ar iki šiandieninių modelių, aktorių, šokėjų, realybės šou atrankos dalyvių. Populiariojoje kultūroje ar aukštojoje madoje – maža juoda suknelė, aukštakulniai ir kailiai (kartais deimantai) visuotinai atpažįstami kaip geriausi moterų draugai. Elegantiška juoda suknute vilki ir Grigorio. Aukštakulniai – neginčytinas moters identiteto simbolis, kurį pastaruoju metu taikosi nugvelbti ar susigrąžinti ir vyrai (bent scenoje). Ir paskutinė svarbi kostiumo detalė, įtraukiama į choreografines kompozicijas, – leopardo raštų kailiniai. Aliuzija į urvinę laukinę moterį. Tai vienas iš tų ironija persmelktų spektaklių, kai iš vienos lyties perspektyvos pristatomas jo ir jos kontrastas, „mėtant akmenis į kito daržą“. Antroje dalyje spektaklio sumanytoja ir atlikėja pereina į subtilesnį ir intymesnį kalbėjimą: pateikiama moters transformacija, daugialypumas, numanomi emancipacijos pokyčiai. Tad vyro tema lieka paraštėse kaip numanoma aplinkybė, o aplodismentai atitenka Anat Grigorio už profesionalų idėjos perteikimą kūnu.
Kitas Izraelio atstovų Nivo Sheinfeldo ir Oreno Laoro pasirodymas tą patį vakarą savotiškai perpildė mano įspūdžius ir netikėtai sukėlė iki šiol nepatirtą nejaukumo jausmą. Nors pakankamai gausi išankstinė informacija nuteikė kritiškai ir nešališkai stebėti šokio aištelę. 2013 m. atkurtas ir Izraelio šokio kritikų draugijos kaip geriausias metų pasirodymas įvertintas spektaklis „Dviejų kambarių butas“ šiuo metu bėga nenutrūkstamą pasaulinių gastrolių maratoną. Įtakos jo populiarumui turi dvi svarbios spektaklio sukūrimo aplinkybės: 1) originali šio kūrinio versija (pristatyta 1987 m. Liat Dror ir Niro Ben Galo) žymėjo Izraelio choreografijos lūžį; 2) asmeninių interpretacijų papildytą pirminės formos ir struktūros rekonstrukciją po ketvirčio amžiaus pateikė homoseksualių partnerių duetas.
Vyriškumas ir intymumas tikrai buvo „įveiksminti“. Dėmesys nenorom krypo į vyriško kūno detales ir į atlikėjų tarpusavio kontaktus, labai minimalų, bet vykusį šokėjų santykį su spektaklį stebėjusia auditorija. Žiūrovas buvo ištrauktas iš už patogios tamsoje skendinčios ketvirtosios sienos ir nejučia atsidūrė kulisų vaidmenyje. Iš keturių šalių darbinėje šviesoje susodinta publika įrėmino choreografinę erdvę ir suvaidino menamas buto arba visuomenės primetamo gyvenimo sienas. Manyčiau, jog tai labai svarbi funkcija spektaklyje, kuris siekia kalbėti apie fizines ir dvasines ribas, nenorą asimiliuotis bei paklusti daugumos(mainstream’o)diktuojamoms kategorijoms. Žymus ir įvairiais apdovanojimais įvertintas choreografas Nivas Sheinfeldas kartu su scenos ir gyvenimo partneriu atvirai pristato savo kūrybinį požiūrį, kūnus ir „autentišku turiniu“ nuspalvintus tarpusavio santykius.
Nors tokiuose spektakliuose, pasižyminčiuose intymiomis išpažintimis, atviro kalbėjimo pertekliumi, ir galima pasigesti nešališko, kritiško požiūrio, forma ir atlikimas izraeliečių kūryboje verti susižavėjimo ir pagarbos.
