Pradedančių choreografių problemos

Dvi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventės, baigusios šiuolaikinio šokio bakalauro studijas, „Menų spaustuvės“ organizuojamame „Atviros erdvės“ konkurse laimėjo galimybę sukurti savo šokio spektaklį. Agnietė Lisičkinaitė ir Sigita Juraškaitė buvo ruošiamos kaip atlikėjos ir kelerius metus šoko kurso vadovės, choreografės Airos Naginevičiūtės spektakliuose. Meno konsultantu jos pasirinko choreografą Andrių Katiną, o Monikai Jašinskaitei Lietuvos šokio informacijos centro projektas „Kritikai vs. choreografai“ suteikė galimybę prie šio projekto prisijungti kaip dramaturgei. Prie pastatymo taip pat dirba ir jaunųjų kūrėjų bendražygė Laura Darbutaitė. Su pradedančiomis choreografėmis kalbamės po kiek daugiau nei dvi savaites trukusio kūrybinio proceso.

 

 

Agnietė Lisičkinaitė: Pernai metais baigusi studijas neturėjau jokių darbų, jokių projektų ir norėjau kažką daryti. Studijų pradžioje maniau, kad niekada nieko nekursiu, nes esu tiesiog atlikėja. Po kiek laiko ėmė kirbėti mintis: o gal reikėtų pabandyti? Tos minties vedama dabar noriu išbandyti save kaip kūrėją.

 

Sigita Juraškaitė: Tai buvo Agnietės iniciatyva: dirbkim! Žinoma, aš nemaniau, kad galėčiau atsisakyti – dabar ypač noriu eiti į sceną, pabūti šokėja. Man 26-eri, daug laiko sugaišau šokio studijoms ir net Lietuvos choreografai apie mane nieko nežino. Na ir gerai, galvojau, šokio kūrėjai manęs nekviečia – statysiu spektaklį pati.

 

 

A. L.: Pirmiausia mes nutarėm statyti spektaklį ir tik tada pradėjome ieškoti temos. Svarstėme, improvizavome, matėme vaizdus, juos siejome su kažkokiomis idėjomis. Pastebėjome, kad daugiausia mąstome apie moterį. Kokia moteris yra, ką ji renkasi, kokios moterys esame mes, ar mes renkamės, kokioms būti... Bet tai tik viena iš mus dominančių krypčių.

 

S. J.: Mes abi kol kas ieškome skirtingomis kryptimis, daugiau mažiau atsispirdamos nuo asmeninių patirčių. Iš esmės spektaklis yra apie mus ir mums darančius įtaką bei trikdančius ramybę dalykus.

 

 

A. L.: Mano patirtis – tai Birutė Letukaitė ir Aira Naginevičiūtė. Pas B. Letukaitę aš buvau per maža, kad apskritai suprasčiau, kas yra kūrybinis procesas ir kaip jis vyksta. Pas A. Naginevičiūtę dirbau daugiau. Tačiau dabar turiu sukurti daugiau negu vaidmenį, turiu sukurti visumą. Šiandien ta atsakomybė ir žavi, ir gąsdina.

 

Dirbdamas kitų choreografų spektakliuose darai tai, kas tau primetama. Aišku, susitapatini, perleidi tai per savo kūną, ir kito žmogaus idėjos tampa savos. Negaliu sakyti, kad būčiau buvusi priversta daryti, ko nenoriu, niekada taip nebuvo – visi mano sukurti vaidmenys man buvo savi. Bet dabar gavau visišką laisvę daryti tai, ką noriu. Iki šiol visi mano darbai būdavo daromi taip: ateini į salę, žinai, ko iš tavęs nori režisierius / choreografas, ir galvoji, kaip tai padaryti. Tai vykdavo per emocijų ir asociacijų srautą. Dabar mes mąstome ir ieškome labiau fiziškai, techniškai. Šią akimirką man taip yra įdomiau.

 

S. J.: Dalyvaudamas kito kūrėjo darbe, tiesiog stengiesi gerai padaryti tai, ko jis prašo. Kartais prašoma atlikti kažkokį fizinį veiksmą, kurio tu pats negali pateisinti, arba prašoma galvoti tam tikra kryptimi. Net jei priimami sprendimai tau ne visai patinka, susitaikai su jais – spręsti apie tai, kas reikalinga šiam spektakliui, ne tavo darbas. O dabar, man rodos, esame pačios atsakingos prieš save. Labiausiai – kiek save sukaustysime, kiek išlaisvinsime.

 

 

A. L.: Studijoje savo kūnu bandome įvairius dalykus. Sudėtinga atrasti judesį ar veiksmą, kurį būčiau linkusi daryti scenoje. Viduje yra kažkokių klišių, kurios niekur nedingsta ir neleidžia nuspręsti, kad tai turi teisę egzistuoti mano spektaklyje. Taip pat sunku atsiriboti nuo savo pačios vertinimo. Nuolat ką nors sugalvoju, padarau, o po kokios paros atsikeliu manydama, kad tai – visiška nesąmonė! Tada viską metu ir imu save graužti: nieks nepavyksta, veltui stengiamės, laikas bėga, o rezultatų nėra... Jaučiu, kad toks nuolatinis savęs vertinimas man labai trukdo.

 

S. J.: Dabar net nesusimąstau apie tai, kad galiu kažko nenorėti. Bet kol pradėjome dirbti atskirai, buvo sunku. Agnietė mėgsta imtis iniciatyvos, skubėti ir kalbėti, o man kaip tik reikia pabūti, pagalvoti, padaryti ir tik tada pasakyti. Kad nestabdyčiau proceso, pasiduodavau Agnietės siūlomoms kryptims, kartais bandydavau kažką pakreipti, kartais – ne. Jaučiausi kaip našta, o Agnietė – lyg darytų spektaklį viena. Kai pradėjome dirbti atskirai, pradėjome vystyti skirtingas linijas. Dabar ramu ir įdomu dirbti, nors išties sunku nevertinti ir nekritikuoti savęs.

 

 

A. L.: Šokyje dirbau su vienu žmogumi, kuris mane suformavo kaip atlikėją, kūrėją. Viena vertus, dėl to galėjau nuosekliai dirbti. Kita vertus, užaugau labai vienpusiška. Galiu nuosekliai eiti tuo vienu keliu, o darbas viena kryptimi visada atneša konkrečių rezultatų. Bet man, kaip kūrėjai, labai sunku ieškoti. Iš galvos neišeina „teisingo“ pasirinkimo problema, nuolat galvoju, kas yra teisinga. Be to, trūksta režisūros pagrindų. Žinau, kaip sukurti etiudą, bet neįsivaizduoju, kaip pastatyti spektaklį.

 

S. J.: Man atrodo, būčiau ramesnė, jei turėčiau daugiau profesinės patirties. Šokio lauke būčiau dalyvavusi ne kaip besimokanti studentė, saugoma įstaigų ir visų globojama, bet kaip profesionalė, kuri dalyvauja kokiam nors projekte, išvažiuoja į kitą šalį, gali joje būti ir stebėti, kaip veikia šokio pasaulis.