Ispanų režisierius Danielis Sánchezas Arévalo „Vestuvių čempionate“ („La gran familia española“, Ispanija, 2013) pasakoja ne vieną kartą kituose filmuose, dažniausiai – Holivudo, matytą istoriją. Didelę gražią šeimą į vieną vietą suburia koks nors įvykis. Vestuvės, laidotuvės, jubiliejus, krikštynos – progos gali varijuoti. Kurį laiką viskas klojasi ramiai, taikiai ir pagal planą. Tačiau greitai pradeda aiškėti, kad už pavyzdingos šeimos fasado dedasi nelabai gražūs dalykai. Prasiveržia namiškių nuoskaudos, pyktis, pavydas, neapykanta, slopinti troškimai ar aistros, į dienos šviesą iškyla ilgai slėptos paslaptys ir melagystės. Šventė visiems tampa dideliu išbandymu. Sukrečiančiu terapijos seansu, po kurio nebebūna taip, kaip buvo anksčiau, arba atvirkščiai – viskas grįžta į senas, tik šiek tiek kitaip nušviestas vėžes. Tačiau svarbiausia, namiškiai (dar kartą) supranta, kad gyvenime svarbiausias dalykas – šeima. Tokią fundamentalią, bet dažnai iki saldaus sentimentalumo supaprastintą ištarmę mums bando įrodyti holivudinės romantinės komedijos.

Sausio 31 d. mirė vienas svarbiausių vengrų kino kūrėjų – režisierius ir scenaristas Miklósas Jancsó. Pasak jo kolegos ir amžininko Istvano Szabó, Jancsó „kine išreiškė vengrų tautos dvasią ir jos istorinį likimą.“

„Didžiulis išplėstas dviejų valandų eilėraštis, o muzika yra jo kraujas“, – taip režisierius Gintaras Varnas apibūdina Onutės Narbutaitės operą „Kornetas“ pagal Rainerio Maria Rilke’s ir kitų autorių tekstus. Pripažintas dramos teatro meistras ir patyręs operų inscenizuotojas (net du iš pelnytų apdovanojimų yra „Auksiniai scenos kryžiai“ už operų režisūrą) O. Narbutaitės „Kornetą“ stato Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Naujo veikalo premjera numatyta vasario 21 ir 22 dienomis.

Rugsėjo 25 d. – spalio 6 d. vyksiantis Tarptautinis Kauno kino festivalis nustebins išrankiausius kino gerbėjus. Šiųmetinio Kanų kino festivalio nugalėtojo Abdellatifo Kechiche’o retrospektyva, eksperimentiniai filmai manifestai, atveriantys naujus kino horizontus, dokumentiniai filmai apie meną ir menininkus, Romo Zabarausko „Streikas“ ir jauniausios kartos lietuvių režisierių trumpametražių filmų programa, garsiausi pastarųjų metų lenkų filmai, tradicinė filmų apie muziką ir muzikantus programa – tik dalis festivalio programos.

Balabanovas – profesionalus vertėjas, 9-ajame dešimtmetyje tarnavo Afganistane. Grįžęs Maskvoje baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus. Kurti kiną jis pradėjo Urale – gimtajame Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą. Ankstyvieji Balabanovo filmai „Laimingos dienos“ (pagal Samuelį Beckettą) ir „Pilis“ (pagal Franzą Kafką) žadėjo naują intelektualaus kino žvaigždę. Bet visuotinį pripažinimą jam atnešė

Šiųmečio „Kino pavasario“ laureatu vėl tapo lenkų režisierius. Konkursinėje festivalio programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodytas Sławomiro Fabickio filmas „Myliu“ apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu. Su režisieriumi, kurio ankstesni filmai „Vyrų reikalas“ (2001) ir „Atgavimas“ (2006) taip pat rodyti lietuvių žiūrovams, bet kuris pirmą kartą viešėjo Vilniuje, kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

Tai tiesa. Mano personažo silpnumas kyla iš jo nesugebėjimo priimti kokį nors sprendimą. Tačiau visiems mano herojams sunku priimti sprendimus ir tai siaubingai

Balandžio 4 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre įvyks Aurimo Švedo ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės knygos „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ pristatymas.

„Žinau, kad teatro menininkas, jeigu jis neįvertinamas būtent tą dieną, kai išeina spektakliai, nebegali būti įvertintas vėliau. Teatras yra momentinis menas, jis neišlieka“, – yra sakęs režisierius Gintaras Varnas. Recenzija kaip (į)vertinimas taip pat labiausiai priklauso esamajam laikui, trumpam laikotarpiui išsyk „po premjeros“. Vėliau tai tampa tik būtuoju (toks yra archyvas), o geriausiu atveju per būtąjį trumpam išsiveržia į būsimąjį kaip tolesnių teatro tyrinėjimų – bakalaurinių, magistrinių, disertacijų ar kitų mokslo darbų – šaltinis, kartais ir kaip nauja knyga. Neilgą recenzijos amžių viešojoje erdvėje galiausiai nulemia tai, kad ji priversta skęsti informacijos sraute. Išlikimo galimybė, regis, viena: tapti