Išdžiūvusios būties dykros: sustojęs laikas, kažkoks neatpažintas informacijos srautas, nuplautos spalvos ir it išsausėjusi oda šalti paveikslų paviršiai. Spalvų, gausaus dažų sluoksnio ir labiau akiai įprastų siužetų ilgesys ištinka tapytojos Eglės Ulčickaitės darbų parodoje „Anekdota“. Pamėnkalnio galerijos erdvė kovo mėnesiui tapo lyg saugia ola, pilna artefaktų: dėvimų baltinių fragmentas, papūgų formomis užpildytas tapetas, pusiau nugriuvęs pastatas, gėlėti ir religiniai ornamentai (o gal medalionai) bei kitos minties ištraukos. Šviesa iš užslėptų gelmių parodos idėjos (o ir kūriniuose) pradeda skverbtis radus autorės poetinį santykį su paroda.

Do

Gailės Griciūtės atliktas garso performansas pianinui, akmenims ir eklektronikai „(Ne)lengvas kūrinys, 2022“ žymėjo atidaromos naujos šiuolaikinio meno galerijos pradžią.

Marcinkonių geležinkelio stoties galerijos parodos, net ir „atvežtinės“, visada kažkaip jaukiai ir natūraliai „įsivietina“ šimtmečius skaičiuojančio medinio pastato erdvėje. Iš pastarųjų vasaros ir rudens sezono pradžios įvykių būtent tokie buvo Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos, Ingos Raubaitės Kairėnų botanikos sodo žemės meno parodų dokumentacijos pristatymai bei drauge su Žilvinu Višinsku sukurta instaliacija iš plastiškai susipynusių šakų. Susiliejimo, susitapatinimo įspūdis neapleidžia ir Marijos Šnipaitės projekte „Apsistojimai“, kurį Marcinkonyse šiuo metu pristato galerija (AV17).

Rugpjūčio mėnesį Kaune, galerijoje „Meno parkas“, atidaryta jaunosios kartos menininkės Živilės Minkutės tarpdisciplininio meno paroda-instaliacija „Triukšmas“. Paroda tyrinėja ribų poreikį ir pusiausvyros tarp „noriu“ ir „reikia“ paieškas. Kalbamės apie mintis, kurios lieka už parodų salės erdvės.

Naujausia tavo paroda pristatoma skambiu pavadinimu „Triukšmas“, tarsi kalbėtum apie garsus, tačiau darbai tylūs – kalbama formomis ir spalvomis. Kas tau yra tas triukšmas, apie kurį mąstai pristatydama darbus?

„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai.

Žmonijos istorija liudija begalybę kartų ir būdų suprasti pasaulį. Kartais tam imamas kiekvienas augalas atskirai, jis detaliai piešiamas, aprašomas, stebimas. Po to augalai, vabzdžiai, mineralai, reiškiniai klasifikuojami, dėliojami į kontekstus. Kitais atvejais vaizdas ne priartinamas, o atitraukiamas, nutolinamas, kad tik daugiau aprėptum, net periferiniu žvilgsniu, o kiek dar sukurta supermatymų, kurie gali žvelgti atskirai į kaulus, audinius, skysčius ir t.t.

Vaikštant po Eglės Ridikaitės parodą „Link“ (LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 2 d.) kyla mintis, kad šios menininkės kūrybinė sėkmė galėtų tapti chrestomatiniu pavyzdžiu, kad pirmapradis mąstymas vaizdais tebėra legitimus kūrybos metodas šiuolaikinėje žodį prioritetizuojančioje profesionalaus meno aplinkoje. Kalbu apie vizualinę kūrybinę praktiką kaip mąstymo būdą, kai kūrybinė idėja nėra pirma sugalvojama žodžiais ir tuomet ieškoma forma jai išpildyti, kalbu apie kūrybos procesą, kuriame žodžiai nėra naudojami visai. Pokalbyje įsitikinu, kad pirminė įžvalga apie Eglės kūrybos metodą buvo teisinga. Tačiau, prieš leidžiantis į pokalbį, šią mintį noriu šiek tiek išplėsti.

Liepos 1 d., 18 val. vyks islandų dailininkės Ástos Vilhelmínos Guðmundsdóttir  parodos „Potentia“ atidarymas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius).