Raktažodis: paroda

Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda

2017 m. balandžio 5–29 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda „Ex voto' 365“. Atidarymas 2017 m. balandžio 5 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)


Votas – lot. votum - linkėjimas, dovana, pažadas. Tai asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, maldaujant dieviškųjų jėgų pagalbos. Tvirtinamas ant šventyklos sienų, prie ypatingai garbinamo ar stebuklingu laikomo šventojo atvaizdo, statulos arba relikvijų saugojimo vietose. Daugelyje Europos šalių votai vadinami lotyniškais žodžiais – ex voto - pagal duotą pažadą.
Krikščionių pasaulyje paprotys aukoti votus fiksuotas jau IV a. Iki XVII a. vidurio dominavo vaškiniai ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai. XVII–XVIII a. įsigalėjo tradicija šventųjų paveikslus ar statulas puošti įvairiais brangiais papuošalais: vėriniais, segėmis, kryželiais, rožiniais.


Dauguma Lietuvos bažnyčiose kabančių senųjų votų – sukurti XIX ar XX a. pr. Dažniausiai tai žmogaus kūno dalių formas – širdį, akis, kojas, rankas ir kt. atkartojančios metalo plokštelės, pagamintos iš aukso, sidabro ar paauksuoto vario. Populiariausias ir daugiausiai prasmių turintis votas – širdis.


Aukojimo formulė, kai prašoma malonė, mainais į kažką aukojamo – savotiški prekybiniai mainai – būdinga visoms religijoms. Votų aukojimo tradicija, nors ir ne tokia populiari kaip ankstesniais šimtmečiais, išliko gyvybinga iki mūsų dienų. Tik kokias papildomas reikšmes ir formas šiais, silpno tikėjimo, greito maisto ir gausybės norų laikais įgyja voto ženklas? Kokiems „šventiesiems“, už kokias patirtas ar norimas patirti malones jis aukojamas?


365 votai – po vieną norą, prašymą, maldavimą kiekvienai metų dienai. Tai tik maža dalis iš neišsenkančio žmogaus norų aruodo.


Pagrindinę parodos dalį sudaro 365 „šiuolaikinių“ prašymų, maldavimų, norų ženklai – cinko ir vario raižiniai, bei „Malonių“ ir „Prašymų“ knygos. Informacinėje dalyje – glausta ex voto istorija.
Raminta Šumskytė Sum


Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Linksmasis labirintas

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Tvoros mauzoliejus

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Joną Švažą prisimenant

Minint 90-ąsias tapytojo Jono Švažo (1925–1976) gimimo metines, Klaipėdos Baroti galerijoje veikė paroda, kurioje eksponuota penkiolika skirtingiems Švažo kūrybos periodams atstovaujančių drobių. Ekspozicijos vaizdą gerokai praturtino jubiliejaus proga išleistas Jono Švažo kūrybos albumas, lydimas kūrybos raidą apibūdinančio Ramutės Rachlevičiūtės teksto, papildyto išsamiu G. Miknienės sudarytu bibliografijos sąrašu, liudijančiu Lietuvos bei užsienio menotyros dėmesį dailininko kūrybai (Juozas Saulius, Marija Švažai, Jonas Švažas: albumas, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2015).

 

Jonas Švažas ėmė kurti XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kada beveik visame Lietuvos meninės kultūros plote pradėjo ryškėti pirmieji modernizavimosi ženklai, atitrūkstantys nuo natūralistinio bei pažodiško socialiai sureikšmintos tikrovės vaizdavimo ir vedantys metaforos, formos ekspresijos link. Vincas Kisarauskas, prisimindamas anuos laikus, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo Silvestras Džiaukštas, Jonas Čeponis, Leonas Surgailis, Jonas Švažas bei kiti menininkai, pavadino juos savotišku batalijų laiku, ir Švažas šioje meno laisvėjimo, o kartu ir ideologinio lygmens kovoje suvaidino ypatingą vaidmenį.

Praeities patirtys ir ateities vizijos

Vien tik ištarus dviejų žodžių kombinaciją „knygų menas“, daugeliui mintyse sukirba svajonių knyga – tarsi kažkokia neapčiuopiama įsivaizduojamybė. Kyla klausimas, kas ta įsivaizduojamybė ir ką žmonės sieja su šiuo žodžių junginiu? Tą žodžių magiją puikiai iliustruoja Nacionalinėje dailės galerijoje surengta konferencija „6pt“, skirta tai pačiai temai – knygų grafikai. Paskelbus dalyvių registraciją, ją teko uždaryti lygiai po 2 val., nes salė, kurioje telpa iki 200 klausytojų, jau buvo pilna norinčiųjų.

Pasvarstyti šia tema man suteikė progą paroda, veikusi „Arkos“ dailės galerijoje, pavadinimu „Knygos meno paroda: nuo iliustracijos iki knygos“ (2015 09 15–10 03, Alytaus kraštotyros muziejuje 2015 11 10–12 05). Jos rengėjos – Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos skyriaus dailininkės Ieva Babilaitė ir Nijolė Šaltenytė. Ši knygos meno paroda konkursinė, jos ekspozicijai buvo atrinkti knygos dailininkai, pristatantys naujausius per pastaruosius trejus metus sukurtus kūrinius. Iliustracijas vertino profesionalių dailininkų ir dailėtyrininkų komisija, šiemet paskyrusi 3 pinigines premijas, vardinę dailininko Algirdo Steponavičiaus premiją ir du diplomus. Vertinant iliustracijas, buvo atsižvelgta į menininko išmonę, meninę iliustracijų kokybę, originalų žvilgsnį, atidų teksto perskaitymą, autentišką stilių, profesionalų atlikimą.
 

Fotografinė epopėja

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

Reikia sveiko feministinio pykčio!

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“

Teatro kvapų paroda

 Kuo kvepia scena, orkestro ložė, butaforijos kambarys, baleto salė, kostiumų drabužinė, pagaliau, teatro garažas? Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Europos operos dienų proga kviečia įkvėpti teatro aromato ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. 


Gegužės 9 d. 13 val. LNOBT Raudonojoje fojė vyks unikalios teatro kvapų parodos atidarymas. Ši paroda – tai savotiška ekskursija po teatrą kvapų pagalba. 
 
„Kvapų namų“ laboratorijoje šiomis dienomis atkuriami – komponuojami – įvairių Operos ir baleto teatro erdvių kvapai. Iki tol „Kvapų namų“ specialistės drauge su keletu operos mėgėjų, atrinktų LNOBT „Facebook“ paskyros žaidimo metu, bei operos solistėmis Regina Šilinskaite ir Sigute Stonyte vaikščiojo po teatro užkulisius, ėjo į teatro garažą, butaforijos ir grimo kambarius, moterų ir vyrų drabužines, baleto sales, orkestro ložę bei, žinoma, į sceną, ir rinko kvapus.
 

Bendruomenė ir atmintis šiuolaikiniame mene

Viena svarbiausių temų, iškylančių daugelyje bendruomenėmis paremtų meno projektų – bendruomenių istorija arba atmintis. Prie tokios temos reikšmės neabejotinai prisideda tai, kad XX a. pabaiga, kaip, beje, ir XIX a. pabaiga, buvo paženklinta atminties krizės: šiuolaikinės visuomenės kaltinamos tuo, kad „nepagydomai serga amnezija“, neturi „gyvos atminties“, istorinio sąmoningumo ir t.t. Kita vertus, jos apibūdinamos kaip kenčiančios nuo „atminties apsėdimo“, išgyvenančios muziejų maniją, minėjimų epidemiją ir aistrą paveldui.
 
Anot kai kurių atminties tyrinėtojų, šios viešo ir privataus memorializavimo strategijos liudija apie šiuolaikinės visuomenės išgyvenamą užmaršties baimę. Kita vertus, šiandieninės atminties kultūros skatina naujos istorijos rašymą – kaip teigia prancūzų istorikas Pierre’as Nora, atmintis naujo žavesio ir svarbos įgavo kaip „nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“.
 
Daugelis autorių sako, kad atmintis praturtina pilietinę visuomenę, ugdo mūsų demokratinę teisę į tiesą. Atmintis, prisidedanti prie savimonės kūrimo, leidžia mums naujai įvertinti savo galimybes, skatina savarankiškai veikti. Be to, atmintis, suprantama kaip tai, kas perduodama iš praeities dabarčiai, yra esminė bet kokio kolektyvo funkcionavimui, nes kiekvienai grupei reikia kolektyvinės savimonės. Ši atminties ir tradicijos grandinė leidžia visuomenėms eiti į priekį, save reprodukuoti, o kartu ir keistis.
PUSLAPIS
36

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”