Kai niūrioje darganoje išvažiuoji iš Paliesiaus dvaro, ausyse tebeskambant koncerto bisui – Claude’o Debussy „Atspindžiams vandenyje“ („Reflets dans l’eau“) iš „Vaizdų“ („Images“) pirmojo sąsiuvinio, – visam likusiam vakarui apgaubia lėtos, maloniai stingdančios melancholijos šydas. Pastaruoju metu Lietuvoje bundant muzikinių salonų kultūrai, turbūt būtent atokiau nuo miestų tūnantys dvarai turi visas galimybes sukurti paveikiausią atmosferą, klausytoją tiesiog panardinančią į koncerto, kaip savito įvykio, erdvę. Įvykio, valandai ar kelioms sustabdančio laiką ir bet kokius kitus pojūčius. Ypač jei skambina atlikėjas, kurio vienu svarbiausių pianistinių bruožų kaip tik ir įvardyčiau nuostabų (muzikinio) laiko ir erdvės valdymą.

Latvių deivės išbūrė, kad jų Nepriklausomybės dieną (lapkričio 18-ąją) vykusiame tarptautiniame Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finale sėkmė lydės mūsų brolius. Latvių choro „Ave sol“ (dirigentas Andris Veismanis) atliekamas kompozitoriaus Jēkabo Bernāto kūrinys „Historia von D. Johann Fausten“ už šiuolaikišką, konceptualų, chorinių klišių išvengusį opusą mišriam chorui pelnė pirmąją premiją. Tai intonaciškai sudėtinga, kaskart stebinanti naujais skambesiais, tik tokio meistriškumo kolektyvams įveikiama muzika.

Daugiau nei prieš savaitę baigėsi IX Tarptautinis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, aidėjęs net keturiose Vilniaus koncertinėse erdvėse. Dešimtį dienų trukusią fortepijono ir vargonų muzikos puotą laimino vasariška šiluma, iš vėsių filharmonijos rūmų išėjusius klausytojus užliedama saulės spinduliais, akis džiuginančia vis dar vešlia medžių ir vejų žaluma, o po finalinių koncertų emocijų įkaitintus klausytojus gaivino dar ir vasariškas lietus. Įspūdžiai išliko tokie gyvi, kad, akivaizdu, lydės ir skambės dar ilgą laiką.

Praėjusį savaitgalį nuskambėjo paskutiniai IX Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso akordai. Tai seniausias tradicijas puoselėjantis ir didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos konkursas, kuriame kaskart varžosi gausus itin ryškių atlikėjų būrys iš viso pasaulio.

Raimondas Sviackevičius – tikras spiritus movens, kasdienybėje mainantis muziko, pedagogo, festivalių ir konkursų meno vadovo bei įkūrėjo veiklas. Savo beribėmis galimybėmis jį būtų galima prilyginti nebent pačiam akordeonui – instrumentui, kuriam Raimondas ir skiria savo profesinį gyvenimą.

Šeši jauni dainininkai, sėkmingai įveikę abu pirmuosius III tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso turus, balandžio 2 d. dainavo finalinį koncertą su orkestru Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Štai tie laimingieji: sopranas iš Kroatijos Darija Auguštan, tenoras iš Pietų Korėjos Jaesung Kimas, sopranas iš Ispanijos Mar Morán (Maria del Mar Machado), baritonas iš Armėnijos Grisha Martyrosianas ir ukrainiečiai – sopranas Mariana Mazur ir baritonas Vladyslavas Tlushchas. Šį būrelį papildė septintasis dalyvis, baritonas Orchisairkhanas Erdenee, praėjusio konkurso finalininkas iš Mongolijos, dėl pandemijos trukdžių į finalą negalėjęs atskristi; jam buvo suteikta galimybė dalyvauti šio konkurso finale.

Rugsėjo pradžioje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko trečiasis tarptautinio kompozicijų simfoniniam orkestrui konkurso „Future Symphony“ baigiamasis koncertas, kurio metu šiuolaikinės muzikos gerbėjai ir smalsuoliai turėjo galimybę pasiklausyti net penkių premjerų. Kas dvejus metus vykstantis konkursas, šįmet iškėlęs dviprasmybės temą, sulaukė iš viso 22 kūrinių iš 14 skirtingų pasaulio šalių, iš kurių atrinkti ir koncerte atlikti penki patys geriausi.

Kovo 26 – balandžio 2 dienomis Vilniuje vyko IX tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas. Kamerinių ansamblių kategorija sulaukė didžiulio jaunųjų muzikantų dėmesio – net 19 dalyvių iš JAV, Kanados, Ekvadoro, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos, Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Rumunijos, Indonezijos, Malaizijos, Taivano ir Japonijos. Varžėsi 13 duetų ir penki trio. Deja, šių metų konkurse nesulaukėme nė vieno styginių kvarteto ar kvinteto.

Kaip šiandien galime groti ir varžytis konkursuose, kai kiekvieną dieną sužinome apie naujus, protu nesuvokiamus praradimus Ukrainoje? Ir ar dar galima guostis tuo, kad kiekvieną minutę Žemėje kažkas groja arba dainuoja? Socialiniuose tinkluose nuolat matome nepalaužiamos dvasios simbolį – dainuojančius ir grojančius ukrainiečius, nors negalime būti tikri dėl mus sužavėjusio muziko likimo...

Fryderyk Chopin... Tokia didžiojo lenkų kompozitoriaus pavardė. Netoli Vilniaus geležinkelio stoties esanti Šopeno gatvė driekiasi per žinomam Vilniaus aludariui Wilhelmui Szopenui (Šopenui) priklausiusius žemės sklypus, tad XIX amžiui besibaigiant ten nutiestą naująją gatvę imta vadinti jo vardu, o 1899 m. šis pavadinimas buvo įteisintas. Tęsdamas pavardžių rašybos temą, paminėsiu ką tik Varšuvoje pasibaigusį Fryderyko Chopino konkursą, kur vyravo hieroglifais rašantys rytiečiai – transkribuoti jų pavardes būna sudėtingiau, negu šiaip pažvelgus atrodytų. Tačiau ir kirilicos raidyną naudojantys rusai, kurių pavardes mes buvom įpratę savaip užrašinėti, dabar jas rašo angliškai, tad aš tik po kelių dienų suvokiau, jog konkurso dalyvis Khozyainov paprasčiausiai yra Choziajnovas. Lenkas gal pasakytų „co kraj, to obyczaj“ („kiekvienam krašte savi papročiai“).