Raktažodis: helmutas šabasevičius

Šokame klases

„ID:D&G“, „Dior in Moscow“ „B ir B dialogas“; „Meeting Meat“ – tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, – šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.

 

Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.

Baleto fejerverkai

Klasikinis baletas, sukurtas pagal senųjų šokio spektaklių formules, leidžia reprezentaciniams operos ir baleto teatrams nesunkiai keistis baleto artistais ir žiūrovams kartkartėmis pasiūlyti vis kitokią vieno ar kito pagrindinio vaidmens interpretaciją.

 

Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo galima susipažinti su dviem ryškiais šių laikų Europos baleto solistais. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pagrindinius vaidmenis atlikusių Milano operos teatro „La Scala“ primabalerinos Nicolettos Manni ir Anglijos nacionalinio baleto pagrindinio solisto kubiečio Osielio Gouneo pasirodymą galima sulyginti su žėrinčiais naujametiniais fejerverkais.

 

Šokėjus Vilniaus žiūrovai pažįsta iš 2015 metų pabaigoje vykusio Jurgitos Droninos surengto šventinio koncerto, – jie atliko Pas de deux iš „Don Kichoto“. Tad antrasis jų pasirodymas – galimybė sukurti visaverčius šio spektaklio vaidmenis, įsijungti į klasikinio šokio frazėmis pasakojamą istoriją.

Nugalėtojų paroda (II)

Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.

 

Paskutinį XX a. dešimtmetį grafikos bienalės visame pasaulyje buvo smarkiai kritikuojamos. Dėl įvykių Vakarų meno pasaulyje ir prisirišimo prie evoliucijos paradigmos nacionaliniai centrai ir vienai meno rūšiai skirtos apžvalgos prarado reikšmę. Nuo tada imta rengti dviejų tipų grafikos forumus. Vieni jų toliau nuosekliai eksponavo klasikinį grafikos meną, pristatydami jį kaip grynai technika grįstą reiškinį. O 1990-ųjų Liublianos grafikos bienalė pasuko nauja kryptimi. Visų pirma, ji radikaliai pakeitė grafikos apibrėžtį, susiedama ją su spausdinimo meno svarba kultūros raidai apskritai ir demokratine idėjų bei vaizdų sklaida (Liliana Stepanćić, Mapping. Hits from the Ljubljana Biennials of Graphic Art. Works from the collections of Ljubljana International Centre of Graphic Arts, 2011. 15th Tallinn Print Triennial).

Jubiliejai, debiutai, kelionės

Kasmet Lietuvos šokio panoramą nuosekliai sekti tampa vis sudėtingiau, nes šokio įvykių gausu ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose – pirmiausia Kaune ir Klaipėdoje.

Prieš dvidešimt metų prasidėjęs profesionalaus Lietuvos šokio, iki tol tapatinto vien su baletu, įvairėjimas (1995-aisiais modernaus šokio kolektyvas „Aura“ tapo Kauno miesto teatru) ilgainiui išryškino dvi savarankiškas, viena su kita konkuruojančias dėl žiūrovų dėmesio ir finansavimo šokio kryptis – baletą ir šiuolaikinį šokį, tačiau abi jos per pastaruosius keliolika metų labai smarkiai pasikeitė ir savaip veikia viena kitą.

M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje nuo 1952 m. mokoma baleto, jau keletą metų taip pat galima mokytis ir šiuolaikinio šokio – pernai mokyklą baigė pirmieji šios specializacijos moksleiviai, o Monika Voišnytė, viena iš trijų pirmosios laidos absolventų, stengiasi integruotis į Lietuvos šokio erdvę ir dalyvavo šių metų pavasarį surengtame edukaciniame šokio projekte „Knygnešys“.

Grįžtanti atmintis

Tarsi po gilaus letargo miego, trukusio dešimtmečius, Lietuvos baletui, bent jau jo jauniausiai kartai, po truputį grįžta atmintis. Prisimenami ne tik tie, kurie kūrė baleto spektaklius Vilniaus ar Kauno scenose, bet ir tie, kurie juos atliko. O juk tų atlikėjų – jau ne viena ir ne dvi kartos. Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis. Tad galime tik pasidžiaugti, kad atsirado entuziastų, pasiryžusių garsiai ir įtaigiai prabilti apie praeities kartas.

 

Bene prieš keletą metų M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje gimė graži idėja – į skyriaus mokinių koncertinį repertuarą įtraukti nacionalinių kompozitorių ir choreografų kūrinių. Gal ši graži idėja būtų taip ir likusi tik idėja, jei nebūtų susidariusi savita „kritinė masė“ (taip vadinu kelių žmonių, suvienytų tos pačios idėjos, grupę). Ir kai prie skyriaus pedagogų prisijungė šio, jau konkretaus projekto iniciatorius, baleto kritikas Helmutas Šabasevičius, projekto koordinatorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Rūta Kudžmaitė, „žodis tapo kūnu“. 

Pokalbiai su savimi

Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.

 

Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.

 

Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B – tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos – dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.

Spektaklis apie vėles

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

 

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

Debiutai prie ežerų

Lietuvos baleto trupė sezoną pradėjo šiuolaikinių spektaklių triptiku „Bolero+“, o vėliau rodytuose klasikiniuose spektakliuose pažėrė debiutų.

 

Rugsėjo 22 d. Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ pagrindinį vaidmenį atliko Kristina Gudžiūnaitė, viena iš pagrindinių Lietuvos baleto solisčių. Odeta ir Odilija užbaigė jaunos, bet jau patyrusios šokėjos įveiktų klasikinių mūsų baleto repertuaro vaidmenų sąrašą – po Auroros „Miegančiojoje gražuolėje“, Mari „Spragtuke“, Nikijos „Bajaderėje“ ir Kitri „Don Kichote“.

 

Gera Gudžiūnaitės klasikinio šokio technika, muzikalumas, sceninė nuovoka, solistei būtinos psichologinės savybės – didžioji sėkmingos kūrybos klasikiniame baleto spektaklyje dalis. Odetos ir Odilijos vaidmens paslaptis susijusi ir su savitu požiūriu į spektaklyje pasakojamą meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją, taip pat – su individualiu požiūriu į patį baletą kaip meninės kūrybos fenomeną, nes „Gulbių ežeras“ jau seniai tapo vienu svarbiausių jo ženklų, būdingų tiek aukštajai kultūrai, tiek kičinėms jos replikoms.

Pirmyn į ateitį

Po sudėtingo, daug jėgų ir pastangų pareikalavusio Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“, leidusio pajusti XIX a. pabaigos klasikinio rusų imperatoriškojo baleto dvasią, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai nėrė į ateitį ir jau tradiciniu tapusiame baleto artistų choreografinių kūrinių projekte „Kūrybinis impulsas“ pristatė 12 naujų darbų, kuriuos sukūrė 11 jau pastebėtų ir dar tik pradedančiųjų choreografų.

 

Penkios „Impulso“ programos, kasmet baigiantis teatro sezonui pristatomos nuo 2012 metų, – pakankamai daug, kad jau būtų galima kalbėti apie Lietuvos choreografijos nūdieną ir pagrindines kryptis. Projektą sumanė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, ir ši jo iniciatyva jau įrašyta į Lietuvos šokio istoriją. Tai svarbi paskata atsinaujinti prieš kurį laiką merdėjusiai Lietuvos choreografijai, o jos kūrėjams – raginimas pasitikėti savo jėgomis, galimybė įkūnyti savo sumanymus pasinaudojant didžiausio Lietuvoje teatro infrastruktūra (bendrą estetinį toną visiems kūriniams suteikė šviesų dailininkas Levas Kleinas). Be to, „Kūrybinis impulsas“ – ne tik choreografijos, bet ir kitų, gretutinių meninės ir vadybinės veiklos sričių laboratorija: programos organizavimas, scenografijos, kostiumų, šviesų dizaino kūryba taip pat atiduota į dalyvių rankas.

Atgal į praeitį

Miguelio de Cervanteso romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“ vaizdinys – pagrindinio herojaus kova su vėjo malūnais – tapo visuotinai žinoma beprasmiškų pastangų metafora. Tačiau premjeriniai Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ spektakliai, vykę balandžio 29 ir 30 dienomis, įtikino, jog gausiai susirinkę žiūrovai nieko prieš stoti į šią kovą – nes netgi ją pralaimėjęs gali susapnuoti žavingų driadžių ir amūrų pripildytą pasakišką sodą.

 

Prieš daug metų baleto istorikės Aliodijos Ruzgaitės paklaustas apie „Don Kichotą“, vienintelį jo dekoruotą baletą, scenografas Liudas Truikys žemaičiuodamas numojo ranka: „Jokun darbs.“ Tačiau 1936 m. baletmeisterės Aleksandros Fiodorovos pirmą kartą Lietuvoje pastatytas spektaklis įkvėpė dailininką, nevaržomą jokių prototipų ir konvencijų, sukurti raiškių, apibendrintų, natūralizmo vengiančių formų scenovaizdžius, kuriuos gaubė karpytos mauriškos arkos. Šis spektaklis, pastatytas Valstybės teatre Kaune (po 1924-aisiais Annos Pavlovos trupės parodyto sutrumpinto baleto varianto), ko gero, buvo vienas pirmųjų „Don Kichotų“, pastatytų į vakarus nuo Rusijos sostinių.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”