Raktažodis: helmutas šabasevičius

Tiltas į Lietuvos baleto istoriją

Sulaukusi 94 metų, birželio 27 dieną Vilniuje, savo namuose, mirė baleto artistė, pedagogė, istorikė bei kritikė Aliodija Ruzgaitė, pastaruosius keletą dešimtmečių tapatinta su Lietuvos baleto atmintimi.

Gimusi Kaune 1923 metų birželio 24 dieną pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo šeimoje, ji ilgą laiką buvo ryšys, siejantis ne tik Lietuvos baleto, bet ir visos kultūros praeitį ir dabartį, leidžiantis iš pirmų lūpų sužinoti apie beveik visas XX a. ketvirtojo dešimtmečio kultūros ir meno asmenybes.

Alės Šimkienės parengta knyga „Prisiminimų blyksniai“, kurią dar 2010 metais išleido „Tyto alba“, laiku surinko iki pat paskutinių gyvenimo mėnesių Aliodijos Ruzgaitės šviesioje atmintyje išsaugotas brangias detales, reikšmingas visai Lietuvos kultūros istorijai.

Šokančios dainos

Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė – jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.

Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų – čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.

Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.

Nauji vaidmenys ir viešnia iš Varšuvos

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.

Šokame klases

„ID:D&G“, „Dior in Moscow“ „B ir B dialogas“; „Meeting Meat“ – tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, – šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.

 

Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.

Baleto fejerverkai

Klasikinis baletas, sukurtas pagal senųjų šokio spektaklių formules, leidžia reprezentaciniams operos ir baleto teatrams nesunkiai keistis baleto artistais ir žiūrovams kartkartėmis pasiūlyti vis kitokią vieno ar kito pagrindinio vaidmens interpretaciją.

 

Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo galima susipažinti su dviem ryškiais šių laikų Europos baleto solistais. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pagrindinius vaidmenis atlikusių Milano operos teatro „La Scala“ primabalerinos Nicolettos Manni ir Anglijos nacionalinio baleto pagrindinio solisto kubiečio Osielio Gouneo pasirodymą galima sulyginti su žėrinčiais naujametiniais fejerverkais.

 

Šokėjus Vilniaus žiūrovai pažįsta iš 2015 metų pabaigoje vykusio Jurgitos Droninos surengto šventinio koncerto, – jie atliko Pas de deux iš „Don Kichoto“. Tad antrasis jų pasirodymas – galimybė sukurti visaverčius šio spektaklio vaidmenis, įsijungti į klasikinio šokio frazėmis pasakojamą istoriją.

Nugalėtojų paroda (II)

Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.

 

Paskutinį XX a. dešimtmetį grafikos bienalės visame pasaulyje buvo smarkiai kritikuojamos. Dėl įvykių Vakarų meno pasaulyje ir prisirišimo prie evoliucijos paradigmos nacionaliniai centrai ir vienai meno rūšiai skirtos apžvalgos prarado reikšmę. Nuo tada imta rengti dviejų tipų grafikos forumus. Vieni jų toliau nuosekliai eksponavo klasikinį grafikos meną, pristatydami jį kaip grynai technika grįstą reiškinį. O 1990-ųjų Liublianos grafikos bienalė pasuko nauja kryptimi. Visų pirma, ji radikaliai pakeitė grafikos apibrėžtį, susiedama ją su spausdinimo meno svarba kultūros raidai apskritai ir demokratine idėjų bei vaizdų sklaida (Liliana Stepanćić, Mapping. Hits from the Ljubljana Biennials of Graphic Art. Works from the collections of Ljubljana International Centre of Graphic Arts, 2011. 15th Tallinn Print Triennial).

Jubiliejai, debiutai, kelionės

Kasmet Lietuvos šokio panoramą nuosekliai sekti tampa vis sudėtingiau, nes šokio įvykių gausu ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose – pirmiausia Kaune ir Klaipėdoje.

Prieš dvidešimt metų prasidėjęs profesionalaus Lietuvos šokio, iki tol tapatinto vien su baletu, įvairėjimas (1995-aisiais modernaus šokio kolektyvas „Aura“ tapo Kauno miesto teatru) ilgainiui išryškino dvi savarankiškas, viena su kita konkuruojančias dėl žiūrovų dėmesio ir finansavimo šokio kryptis – baletą ir šiuolaikinį šokį, tačiau abi jos per pastaruosius keliolika metų labai smarkiai pasikeitė ir savaip veikia viena kitą.

M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje nuo 1952 m. mokoma baleto, jau keletą metų taip pat galima mokytis ir šiuolaikinio šokio – pernai mokyklą baigė pirmieji šios specializacijos moksleiviai, o Monika Voišnytė, viena iš trijų pirmosios laidos absolventų, stengiasi integruotis į Lietuvos šokio erdvę ir dalyvavo šių metų pavasarį surengtame edukaciniame šokio projekte „Knygnešys“.

Grįžtanti atmintis

Tarsi po gilaus letargo miego, trukusio dešimtmečius, Lietuvos baletui, bent jau jo jauniausiai kartai, po truputį grįžta atmintis. Prisimenami ne tik tie, kurie kūrė baleto spektaklius Vilniaus ar Kauno scenose, bet ir tie, kurie juos atliko. O juk tų atlikėjų – jau ne viena ir ne dvi kartos. Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis. Tad galime tik pasidžiaugti, kad atsirado entuziastų, pasiryžusių garsiai ir įtaigiai prabilti apie praeities kartas.

 

Bene prieš keletą metų M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje gimė graži idėja – į skyriaus mokinių koncertinį repertuarą įtraukti nacionalinių kompozitorių ir choreografų kūrinių. Gal ši graži idėja būtų taip ir likusi tik idėja, jei nebūtų susidariusi savita „kritinė masė“ (taip vadinu kelių žmonių, suvienytų tos pačios idėjos, grupę). Ir kai prie skyriaus pedagogų prisijungė šio, jau konkretaus projekto iniciatorius, baleto kritikas Helmutas Šabasevičius, projekto koordinatorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Rūta Kudžmaitė, „žodis tapo kūnu“. 

Pokalbiai su savimi

Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.

 

Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.

 

Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B – tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos – dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.

Spektaklis apie vėles

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

 

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”