7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: fotografija

Ką daryti su fotografija?

Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Pasidalinimai savo matymu

Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Mes – kaip tvarumo forma

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Žmogaus kūnas, gamtos kūnas. Įkapės

Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.

Amžinosios močiutės

Užtenka turėti vieną vienintelę močiutę arba senelį, kad suprastum Arūno Baltėno parodą „Namų tyloj“. Kad sustingtum prie kiekvienos mažos fotografijos ir mėgintum it siurblys viską sutraukti į save arba atspindėtum lyg veidrodinė kamera savyje įrašytus vaizdus, kurie ima gausti iš užmaršties glūdumų kaip Austerlicui (pagrindinis W.G. Sebaldo knygos veikėjas, vaikystėje atskirtas nuo saviškių), verdamiesi ir užgriūdami tarsi kažkokia išvirkščia, šviesi traumos pusė.

Kasdienybės peizažai

Elena Grudzinskaitė 2012 m. baigė grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietos ir tarptautiniuose meno projektuose, tarptautinėse grafikos ir tarpdisciplininio meno parodose, bienalėse ir trienalėse, surengė šešias personalines parodas, kuruoja kitų autorių parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus. Savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų trapumą. Personalinėje parodoje „Persekiojančios trukmės“ menininkė atkreipia dėmesį į mieste laikinai atsiradusias žemės kalvas. Parodos proga ir kalbamės.

Iš salos į salą

Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.

Minti medijas

Gerai, pradėkime nuo to, kad šis menas man svetimas. Ne todėl, kad būčiau priešiškai nusiteikusi. Tiesiog „susimokė“ mano nepolinkis į technologijas ir likimas. Technologijos – šaunus dalykas. Jos jau taip seniai gyvenimą žmonėms padarė patogesnį, kad tie nė neįsivaizduoja, ką reikėtų veikti vakarais, jei nebūtų televizijos ar interneto.

Žmogus yra neperskeliamas atomas

Norėčiau grįžti atgal, papasakoti jums kelias istorijas. Jums gal įdomu – kodėl būtent aš rašau Sašos knygai šiuos žodžius? Kas aš toks? Tiesiog draugas, kolega fotografas, kuris pažįsta Sašą nuo pirmojo susitikimo, rodos, 2005-ųjų vasarą Kijeve. Ten ir pradėkime.

Tamsos teritorijoje

Aklinos tamsos užpildyta erdvė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji – beribė. Joje negali jausti sienų, lubų, nebent pagrindą po kojomis. Tai – paprastai vienintelis atramos taškas, kurį būdamas tokios erdvės viduje jauti fiziškai, bet negali įžiūrėti. Tamsi erdvė tuo pat metu yra ir atvira, ir uždara. Uždara žvilgsniui, gebėjimui matyti, tačiau atvira mintims ir vaizduotei.

PUSLAPIS
5