Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.

Nors filmų sąrašus dabar sudarinėja net virėjos, „7md“ rekomendacijos neprivalomos – kiekvienas laisvas rinktis, kas kris į akį. Festivalis yra kaip loterija: visada atrodys, kad nepamatei svarbiausio filmo. Ieškantiems tų svarbiausių skirta šiųmetė „Kino pavasario“ retrospektyva, bandanti atsakyti į klausimą, kodėl geri filmai yra nemirtingi. „7md“ sąraše atsidūrė filmai ieškantiems naujų įspūdžių ir vardų, pasiilgusiems kino meistrų, o kartu ir su jais susijusių prisiminimų, taip pat tiems, kurie ilgisi keista nuotaika ar paslaptimi masinančių erdvių.

Vaikystėje nebuvo filmų „visai šeimai“ – į kiną eidavau vienas, pats rinkausi filmus ir abejoju, ar šeštadieniais dirbę tėvai (laisvas savaitgalis atsirado vėliau) būtų pajutę malonumą žiūrėdami kokią nors kino pasaką. Šiuolaikiniai tėvai jau užaugo su kitokiomis pasakomis ir kitokiu kinu, ribos tarp filmų suaugusiems ir vaikams gerokai nusitrynė ir kino pasakos dažnai kupinos nuorodų į šeimos narių vaidmenis.

Vasaros ir rudens nuotykius (nuodėmes) horizontaliai padengus sniego sluoksniui, o vertikalius fasadus papuošus lempučių blyksėjimui, tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa kviečia pasitelkti vaizduotę ir pakeliauti po Vilniaus miestą nuotekų vamzdynais. Tokio kelionės pasiūlymo, matyt, dar nesate gavę. Meno projektų erdvėje „MOrka“ autorius pristato savo parodą-meninį tyrimą „∅100“. Ekspoziciją sudaro dvidešimties minučių Aleksos kurtas videofilmas, rodomas ant baltos galerijos sienos. Taip pat pakabinta juoda vidutinio dydžio garso kolonėlė, pastatyta dviem asmenims skirta šviesiai rudos spalvos odinė kušetė ir skulptūrinis rausvai geltonas objektas, suvirintas iš kelių trumpų vamzdžių atkarpų, sujungiant į formą specialiomis alkūnėmis.

Praradus artimą žmogų, atsisveikinimas su juo trunka ilgai – kai kuriems ir visą likusį gyvenimą. Neretai psichologai pateikia net gedėjimo fazes. Regis, debiutiniame pilnametražiame filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (Lietuva, 2021) režisierė Dovilė Šarutytė per savo alter ego heroję Dovilę (Agnė Misiūnaitė) bando perteikti, o turbūt ir pereiti visas fazes: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.

Tarp geriausių šiųmečio „Kino pavasario“ juostų – Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, 2021). Kaip ir dauguma režisieriaus filmų, tai ir filosofinė parabolė, ir bandymas atsakyti į svarbius klausimus, ir įsimintini žmonių portretai. Łozińskis tiesiai neklausia, kas yra žmogus, kas yra meilė, kokia gyvenimo prasmė. Tačiau jo klausimai skatina pašnekovus formuluoti atsakymus. Pirmiausia, žinoma, sau. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Tadeuszu Sobolewskiu („Gazeta Wyborcza“) ir Paulina Dudek (weekend.gazeta.pl) fragmentus.

Šiųmetis „Kino pavasaris“ žada daug lietuviškų premjerų, vertingą retrospektyvą ir kelias dešimtis pasaulyje atgarsį sukėlusių filmų. Matyt, neatsitiktinai pandemijos pabaigoje, kai pradedama pavargti nuo gausių serialų, festivalio dėmesio sulaukė daugiau dokumentinių filmų. Siūlome nepražiopsoti tų, kurie iš naujo apibrėžia kino ribas ir galimybes.

Geriausiu šių metų Berlyno kino festivalio filmu tapo ispanų režisierės Carlos Simón darbas „Alkarasas“ („Alcarràs“, Ispanija, Italija). Ankstesnis režisierės filmas „Vasara, 1993-ieji“ („Estiu 1993“, 2017) populiarumo susilaukė ir Lietuvoje. Filme pasakojama apie ūkininkų šeimą, jau 80 metų auginančią persikus mažame Alkaraso kaimelyje Katalonijoje. Filmą galima pavadinti saulėta kronika medžių paunksmėje apie kaimo ekonomikos žlugimą.

„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.

Du kartus „Sidabrine gerve“ už trumpametražius filmus apdovanota režisierė Dovilė Šarutytė Talino tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“ debiutų konkursinėje programoje šiemet pristatė juostą „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (2021). Asmenine patirtimi paremtas kūrinys pasakoja apie tėvo netektį išgyvenančią Dovilę, kuriai greitai reikia suorganizuoti laidotuves.