Atradau Joną Meką Lietuvoje. Kai Lietuva žiūrėjo jo filmus Šiuolaikinio meno centro rūsyje, išgirdau jo tekstus ir poeziją. Draugai, su kuriais tuo metu gyvenau, turėjo vieną „Laiškų iš niekur“ egzempliorių. Tarp 1994 ir 1996 metų Mekas siuntė laiškus iš Amerikos į Lietuvą. Rašė apie savo gyvenimą ten, prisiminė pirmus metus Niujorke, draugystę su Jurgiu Mačiūnu, dalinosi mintimis apie šiuolaikinį pasaulį ir rekomendavo, ką skaityti.
Pasaulis pasikeitė. Darbas, mokykla ir teatro salė tapo įkalinti tame pačiame kambaryje, o žmogus – savyje. Daug pokyčių viduje ir išoriniame gyvenime, daug naujų patirčių. Pavyzdžiui, dabar spektaklių renkamės žiūrėti ne į teatro sales, o prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano, nerengiami koncertai, susibūrimai.
COVID-19 kontekste, skaitydamas šių dienų realijas, kai žmonės masiškai perka tualetinį popierų, ginklus, palieka lauke naminius gyvūnus, net žudosi, nes yra infekuoti, prisimeni Albert’o Camus frazę, rodos, iš „Kryčio“: „Nelauk Paskutinio teismo, jis vyksta kasdien.“
Kad ir kaip ten būtų, laikinumo akivaizdoje, kurdami apokaliptinius scenarijus, bandome ieškoti žmogiškosios prasmės ar istorinių pokyčių. Apokalipsė – tarytum laiko bomba, konspiracijos teorija, bandymas mirtį nugalėti smurtu. Smurtu žmogaus prieš žmogų, juk kataklizmų ir Kito baimė mūsų gyvavimo istorijoje privedė prie protu sunkiai suvokiamų dalykų: nuo kryžiaus karų ir nacizmo iki įvairiausių sektų ir kultų. O ir dabartinis užsikrėtusiųjų stigmatizavimas gali priartėti prie praeities tragedijų.
Didžiųjų apdovanojimų sezonas prasidėjo. Tad šįkart nusprendėme aptarti „Oskarui“ nominuotus dokumentinius filmus, kurie neretai lieka žvaigždžių spindesio ir triukšmo šešėlyje. Galima susidaryti įspūdį, kad Amerikos kino akademija dokumentinį kiną vertina gana utilitaristiškai – svarbiausia yra siunčiama žinia. Tad nieko keista, kad į sąrašą patekusių filmų temos sukasi apie tą pačią pasauliui nerimą keliančių politinių, ekologinių, socialinių ir kitokių katastrofų / problemų ašį (žmogaus teises, rasizmą, politinį atstovavimą).
Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.
Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Matto Reeveso „Beždžionių planetos aušra“ („Dawn of the Planet of the Apes“, JAV, 2014) – prieš kelerius metus pasirodžiusio „Beždžionių planetos sukilimo“ (rež. Rupert Wyatt) tęsinys. Nuo pirmame filme rodytų įvykių praėjo dešimt metų, žmonija patyrė katastrofą – nežinomas virusas išnaikino didžiąją populiacijos dalį. Išlikusieji vėl kuriasi įspūdingais medžiais ir krūmais apaugusiame San Franciske. Žmonėms reikia energijos, todėl Malkolmas (James Clarke) su grupele bendraminčių bei sūnumi išsirengia anapus Auksinių vartų tilto, kur kadaise stovėjo elektrinė, kad ją suremontuotų. Tačiau žmonėms iškyla netikėta kliūtis. Tai vešliuose miškuose įsikūrusi beždžionių bendruomenė. Jai vadovauja pirmame filme Jameso Franco herojaus įvaikinta talentinga kalbanti beždžionė Cezaris. Tai jis davė ypatingų vaistų mokslo eksperimentų aukoms – nelaimingoms beždžionėms ir jas išlaisvino. Dabar Cezaris – tikras alfa patinas. Jis išmintingas vadas ir rūpestingas tėvas. Jo vadovaujamos beždžionės prisijaukino ugnį, išmoko medžioti žvėris, įvaldė gestų kalbą (bet nepamiršo ir žmonių), jauniklius jos leidžia į mokyklą, kur ant sienos puikuojasi užrašas (tiesa, žmonių kalba: „Beždžionės nežudo beždžionių“). Beždžionių civilizacija, matyt, pasirengusi nueiti tą patį kelią, kaip ir žmogiškoji, jei ne susitikimas su tikrais žmonėmis, kurio beždžionės nesitikėjo.
Kasmet vis daugėja ne tik „Kino pavasario“ filmų, bet ir dienų. Iš didžiulės šiųmetinio festivalio programos išrinkome filmus, galinčius sudominti tuos žiūrovus, kurie pasiilgo tikro kino, nesivaiko kino madų ar paviršutiniškų apžvalgininkų nuomonės ir nori kartu su filmų kūrėjais vaikščioti ne raudonais kilimais, o naujais, kartais net nepramintais takais. Žinoma, tie keliai ne visada atves tiesiai prie šedevro, bet klajoti tikrai bus įdomu.