Nuo rugpjūčio 30-osios iki spalio 1-osios Kauno fotografijos galerijoje veikia fotomenininko Vytauto V. Stanionio (g. 1949) paroda „Luko vaikystė“, kurios kuratorius – Donatas Stankevičius. Parodoje eksponuojamos 256 fotografijos iš asmeninio, anksčiau niekur labiau nepristatyto rinkinio, apie dvidešimt metų gulėjusio autoriaus archyve.
Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.
Pirmadienį, gegužės 9 d., neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimo metu išrinktas naujas pirmininkas – Gintaras Česonis, suformuota ir patvirtinta nauja valdyba: Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, Arūnas Baltėnas, Eugenijaus Barzdžius, Eglė Deltuvaitė, Algis Griškevičius, Saulius Jokužys, Mindaugas Kavaliauskas, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Romualdas Požerskis, Vilma Samulionytė, Petras Saulėnas, Gytis Skudžinskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Darius Vaičekauskas. Ankstesnis pirmininkas, kartu ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis, vadovavęs sąjungai nuo 2009 m., atsistatydino, nes jo veikla nebeatitiko fotografų bendruomenės lūkesčių, sąjunga buvo praradusi autoritetą ir kryptį. Naujojo pirmininko patirtis nuo 2009 m. vadovaujant Kauno skyriui žada esminius pokyčius ir suteikia vilties, kad sąjunga transformuosis į šiuolaikišką, dinamišką organizaciją, atvirą požiūrių įvairovei, naujoms idėjoms ir efektyviai veikiančią tarptautiniame kontekste.
Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.
Liepos 8 d. Arlio antikiniame teatre buvo paskelbti svarbiausio Europos fotografijos festivalio „Arlio susitikimai“ („Les Rencontres d’Arles“) apdovanojimai. Niekas turbūt nesitikėjo, kad antrą kartą per šešerius metus čia suskambės Lietuvos vardas – 2009 m. Rimaldas Vikšraitis tapo metų atradimu, o šiemet Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ paskelbta geriausia istorinės fotografijos knyga.
Psichogeografines keliones išrado Guy Debord’as. Tai lyg plaukimas pasroviui, bet pasiėmus emocinį sekstantą, kuriuo reikia tiksliai nustatyti sąmonės koordinates, kai atvyksti į kokią nors vietą – apskaičiuoti dvasinę ilgumą pagal dangaus šviesulių aukštį. Vietas ir jų patirtis galima segti į vieną tekstą, nereikalaujant pasakojimui būtino nuoseklumo. Asociacijos ir jausmai ištinka pusiau atsitiktinai, prasmė susikuria pakeliui – neplanuotai, bet neišvengiamai. Net tada, kai kelionė turi iš anksto numatytą tikslą, kaip Willo Selfo ėjimas iš Londono į Niujorką su reikalais („Psychogeography“, 2007). Ir mano kelionės tikslas buvo aiškus – vasario 27 d., penktadienį, vykau iš Vilniaus į Kauną, kur turėjau dalyvauti Vytauto Pletkaus knygos pristatyme, paskui pernakvoti, o ryte važiuoti į Marijampolę pažiūrėti Remigijaus Pačėsos parodos. Taigi – kelias, Dao, tėkmė, dreifavimas, bet iš anksto žinant, kur šis minčių srautas įtekės.