Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Ar mūsų miestas mums priklauso? Ar mes jį tikrai matome? Ką tik MO muziejuje atidaryta paroda „Vilniaus pokeris“ siūlo vietinių žvilgsnį, prasiskverbiantį į miesto vidurius, tarsi nematantį jo architektūros, aplinkos. Net upė ten yra atminties ratą sukantis užkeiktas vanduo, o ne kraštovaizdis. Nacionalinės dailės galerijos paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ rodo, kaip jį matė kiti. Kas tie kiti, jei tiek daug skirtingų čia gyvenusių (ir tebegyvenančių) etninių grupių šį miestą vadina Vilna, Vilne, Wilna ar Wilno ir tik mums tai yra Vilnius? Ar dabartiniai miesto gyventojai kartais nesijaučia lyg svetimšaliai, atvykę iš „kitos Lietuvos“ ir nelabai žinantys, ką reiškia kreivų gatvelių labirintas?

Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.

Sako: atskirkime kultūrą nuo politikos. Politikai naudą gaudo, kariai ginklus galanda, o menininkai guodžia mūsų sielas. Kultūra – tokia oazė, kur visi gali prisiglausti. Nuo visų negandų. Anksčiau šia mintimi tarsi nebuvo priežasčių abejoti. Tautos išrinktieji rūpinosi savo gerove, o skurdžiame kultūros rezervate bent jau buvo saugu. Tačiau šalia prasidėjus karui, saugumo jausmas dingo. Paaiškėjo, kad kultūros atsiribojimas nuo politikos Rusijoje pagimdė pabaisas.

Apkeliavęs per 40 tarptautinių festivalių įvairiuose žemynuose, pelnęs apdovanojimų ir publikos dėmesį, dokumentinis filmas „Šuolis“ pasiekė ir Lietuvos kino teatrų ekranus. Režisierės Giedrės Žickytės filmas pasakoja sovietų laivo radisto Simo Kudirkos istoriją. 1970 m. jis peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą, prašydamas politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Tai sukėlė didelį politinį rezonansą, visuomenės protestus. Su režisiere Žickyte kalbamės apie ilgai trukusį šio filmo kūrimo procesą bei kitus jos projektus.

Pastaraisiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius aktyviai plėtoja ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos fotografų. Vien per 2019 metus buvo suorganizuota Klaipėdos krašto fotografų paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“ Jermilovo centre Charkove, rezidencija jauniems Ukrainos fotografams bei meno kuratoriams Klaipėdoje ir Ukrainos fotomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“ KKKC Parodų rūmuose.

Ilgą laiką buvę nematoma zona pačiame miesto centre, tarytum iš tiršto rūko prieš pat nosį išniro Radvilų rūmai. Šio istorinio objekto atgaivinimas pagal šiuolaikiškus, gero skonio standartus auksinėmis raidėmis įsirašys į iniciatyvaus LNDM direktoriaus Arūno Gelūno biografiją, liks vertingu įrašu ir kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, atsiliepusio į prašymus, gerų darbų sąraše. Projekto prasmingumas nekelia abejonių net skausmingo „žmogus vs infrastruktūra“ konflikto kontekste, nes tai buvo tiesiog apleistas reikalas, kuriam reikėjo vizijos. Ne tik todėl, kad renovacija buvo pradėta dar iki visuotinės COVID-19 nelaimės, bet ir todėl, kad ji atlikta itin korektiškai – atnaujintuose (atvertos dalies) interjeruose nėra nieko nereikalingo ir viskas, ką įmanoma dar pritaikyti, įtraukta į naująjį įvaizdį (architektų Lino Tuleikio ir Kęsto Vaišnoro komanda), pasirenkant minimalistinius sprendimus. Tai vadinčiau aukšto laipsnio kūrybingumu, nes švaistyti pinigus dekoracijoms daug išmonės nereikia.

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukos tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.

Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.