Spalio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje įvyko Šiaulių miesto ir apskrities meno bei kultūros organizacijų, įstaigų darbuotojams, menininkams ir visiems suinteresuotiems asmenims skirtas gerųjų patirčių sklaidos forumas „Kūrybinis potencialas: (pra)rastos galimybės“. Pirmoje forumo dalyje pranešimus skaitė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Anykščių, Panevėžio ir Šiaulių miestų atstovai, bendradarbiaujantys su menininkais ir plėtojantys meno inkubatorių, rezidencijų programas ar su menu susijusius projektus.

Kiekvieną kartą, Europos muziejuose aptikęs XIX a. pabaigos menininko Medardo Rosso vaškines skulptūras, ilgai negaliu išsivaduoti nuo jų sukelto įspūdžio. Nesvarbu, po metų ar kelerių, jos pašaipūniškai atgyja atmintyje, keičia formą ir spalvą, minkštėja ir stingsta. Gal tai skulptūros ir vaško nesuderinamumo pasekmė, gal nesavalaikio meno efektas?

Kaip Vincento van Gogho legenda užvaldė protus ir vaizduotę, kodėl už jo kūrinius mokami šimtai milijonų eurų, kodėl būtent jis yra tikrojo menininko simbolis ir kaip ši legenda susijusi su meno rinka?

Kodėl vienos šalys puikuojasi prabangiomis meno kolekcijomis, o kitos, kaip Lietuva, negali pasigirti pasaulinio lygio šedevrų gausa? Vienas iš atsakymų netolimoje Rusijoje. XX a. pradžioje didžiausią moderniojo meno kolekciją pasaulyje sukaupė Maskvos pirklys Sergejus Ščukinas. Šaltoje Maskvoje atsidūrė karščiausios meno naujienos, geriausi Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Pablo Picasso kūriniai. Kaip dramatiška Ščukino aistra meno naujovėms įtakojo menininkų kūrybą ir Rusijos kultūrą? Tiesiogiai. 

Ščukinas kolekcionavo tik le dernier cri de la mode, tik tai, kas radikaliai naujausia, pralenkę laiką ir dar nesuvokiama visuomenei. Jo skonis ir vaizduotė skrodė ateitį kartu su įžūliomis Vincent’o van Gogho, Gauguino, Picasso ar Matisse’o vizijomis. Rusų tekstilės magnato pinigai suteikė galimybę drąsiausiems menininkams kurti, o Paryžiaus galerijų savininkams – rizikuoti naujovėmis. Pirklių ir fabrikantų palikuonis žavėjosi meno eksperimentais, o prietarais ir daugybe draudimų apribota aristokratija tokio meno purtėsi. 

Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį – mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Piccasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Tačiau kokia šešėlinė skandalingojo ispano spindesio priežastis? 

Vienas įtakingiausių XX a. menininkų Marcelis Duchamp’as negalėjo pakęsti menininkų ir muziejų, meno prekeivių ir parodų atidarymų. Bet labiausiai jis nemėgo meno rinkos, jį siutino bet kokie kapitalizmo dėsniai meno pasaulyje. Visa jo kūryba nukreipta prieš meno suprekinimą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta, gal jo paties biografija – didelė rinkodaros gudrybė?

Visada įsivaizdavome MO muziejų kaip gyvybės pilną kultūrinę erdvę. Panašu, kad tikslą pavyko pasiekti. Žiūrint schematiškai, vaizdą galima supaprastinti. Kertinė mūsų veiklos ašis yra parodos. Gan nauja peizaže pirmiausia buvo tai, kad, turėdami savo kolekciją, neturime nuolatinės ekspozicijos, o didžiąsias parodas keičiame du kartus per metus.

Šių metų kovą „Sublime“, pirmoji menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijų paroda, veikė Vilniaus rotušėje, gegužę „Sublime 2“ pristatyta Šiaulių fotografijos muziejaus galerijoje. Palangoje rugsėjo pradžioje atidaryta jau trečioji Kinčinaičio paroda šiuo keistoku pavadinimu, kuris reiškia pakylėtumą ir didybę, bet kartu nurodo ir sublimaciją – potraukių transformaciją ir perkėlimą į aplinkiniams priimtinesnę raiškos sritį.

Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.