Raktažodis: Virginija Vitkienė

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Fantasmagorija X

Turbūt simboliška, kad rašau praėjus dešimčiai savaičių po bienalės atidarymo. Jos pagrindinė paroda tuščiose Centrinio pašto administracinėse patalpose „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ iškelia klausimą apie informacinių technologijų sumažintos erdvės padarinį – suspaustą laiką. Apie tai kalbėjo parodos kuratorius Nicolas Bourriaud – sumažėję atstumai, sako jis, naikina santykius. Skamba paradoksaliai, bet jis teisus. Kai nebereikia gaišti laiko įveikiant atstumus (prieš dvidešimt metų būčiau turėjusi šį straipsnį užbaigti bent valanda anksčiau, kad spėčiau nunešti jį į redakciją), viską galima padaryti greičiau (laikraštis būdavo parengiamas iki ketvirtadienio 16 val., dabar – iki trečiadienio 14 val. ir išeina jau truputį pasenęs), bet visas laikas užpildomas kažko naudingo darymu, o būtinybė pereiti iš vienos vietos į kitą – tik laiko švaistymas. Į laiko šiukšlyną patenka ir santykiai su pakeliui sutiktais žmonėmis ar net su pačiu savimi. Taip prigaminama visko labai daug, niekas net nespėja vartoti. Pavyzdžiui, per tas dešimt savaičių atidaryta ir uždaryta daugybė parodų, kurias mažai kas spėjo pamatyti, prirašyta recenzijų, laikraščiui kuriant svaiginančios įvykių kaitos fantasmagoriją. Tuo metu Kauno bienalė, veikianti iki pat metų pabaigos, ramiai laukia, kol atmintis išbraukys pirminių patirčių klaidas, ištrins vienadienius įspūdžius ir pamažu sumūrys įvykio monumentą.

Juk ši bienalė – jubiliejinė, jau Tarptautinės bienalių asociacijos narė, ją rengė per 100 žmonių, vadovaujami Virginijos Vitkienės, joje dalyvauja nebesuskaičiuojamas kiekis menininkų iš viso pasaulio, atidarymas išsitęsė per tris dienas, paskui dar kelias savaites vyko edukaciniai, rezidencijų ir bendruomeninių menų renginiai. Bienalė užima ne tiktai įprastas meno erdves (Mykolo Žilinsko dailės ir Kauno paveikslų galerijas), bet ir Centrinį paštą, buvusias „Drobės“ ir Dirbtinio pluošto gamyklas. Nors parodas sieja bendradarbiavimo tinklo idėja, viską aprėpti vienu straipsniu darosi sunku. Tad veju asmeninę patirčių giją, šiuo žodžiu prisimindama ir tekstilines bienalės šaknis.

Lietuviškos tekstilės absoliutas

Jei išgirdus žodžius „lietuviška tekstilė“ jums vaizduotėje iškyla kilimai, matyti močiučių miegamuosiuose ant sienų, lininės servetėlės ar austos juostos, tuomet pats laikas atrasti, kas iš tikrųjų yra ta lietuviška profesionalioji tekstilė. Panašu, kad tokį tikslą turėjo ir parodos „Absoliuti tekstilė“ kuratorė, menininkė Eglė Ganda Bogdanienė. Todėl neatsitiktinai parodos pavadinimas žada, kad ekspozicijoje galima tikėtis absoliučiai visko: nuo konceptualių mini tekstilės ieškojimų iki senųjų gobelenų.
 
Simboliškai žengiant į parodą pasitinka, o gal iš jos išlydi Gabijos Kuzmaitės kūrinys „Absolut Textiles“, primenantis liturginę vėliavą, kuri procesijų metu nešama aplink bažnyčią. Raudonas auksu siuvinėtas audinys atrodo iškilmingai, tik jo centre – ne šventojo portretas, o užrašas „Absolut Textile“, atkartojantis vienos garsios degtinės logotipo stilistiką. Tokia skirtingų kontekstų konfrontacija tarsi atvaizduoja ir situaciją retrospektyvinėje ekspozicijoje, kurioje kyla diskusija apie masiškumą ir unikalumą, pramoninę gamybą ir autentiškumą, istoriją ir dabartį.

Keliai iš akligatvių

Žymi amerikiečių meno kritikė ir teoretikė Claire Bishop, bandydama apibrėžti jau kelis dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje stiprėjančias ir tankėjančias bendruomeninių menų praktikas, vertintojų vartosenoje atranda gana daug sąvokų ir žodžių: „Šis išplėstas post-dirbtuvių praktikos laukas dabar yra vadinamas daugybe vardų: socialiai angažuotas menas, bendruomene paremtas menas, eksperimentinės bendruomenės, dialoginis menas, ribinis menas, intervencinis menas, kolaboracinis menas, kontekstinis menas ir (naujausia versija) – socialinė praktika.“ Dėl veikimo modelių, įtraukiančių „daugybę žmonių“, specifikos pati autorė renkasi vartoti dalyvavimo meno sąvoką. (Claire Bishop, „Dirbtiniai pragarai: dalyvavimo menas ir žiūrovystės politika“ / „Artificial Hells: Participatory Art and the Politics of Spectatorship“). Kalbant apie naująsias meno formas, išviliojusias menininkus iš jų dirbtuvių ir autonominio kūrybos proceso į nepažinią, atvirą, „daugybę žmonių“ įtraukiančią erdvę, kyla klausimas, ar menininkui, baigusiam meno praktikos ir istorijos studijas, pakanka žinių bei gebėjimų dirbti su (pažeidžiamomis ir nebūtinai) socialinėmis grupėmis? Kokių papildomų kompetencijų, žinių, praktikų ir partnerysčių turėtų ieškoti menininkas, pasirinkęs bendruomeninio meno taktikas? Lietuvoje, kur bendruomeninio meno atvejai labai reti, manau, tikslinga kalbėti apie įvairias užsienio menininkų patirtis ir ieškoti teorinių atramos taškų, grįstų šių praktikų stiprybių ir silpnybių tyrimais.

Vidinis požiūris

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.

Bendruomeniniai menai XX a. ir dabar

Vakarų šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau beveik tris dešimtmečius bendruomenėmis paremti ir bendruomeniniai menai yra ne tik kultūros, bet ir socialinės politikos centre. Nors Lietuvoje dalyvavimo ar reliacine (santykių) estetika, bendradarbiavimu, bendruomenėmis paremto meno (arba: socialiai angažuoto, intervencinio ar naujojo stiliaus viešojo meno) strategijos tampa vis dažnesnės, teoriniame diskurse jos (o kartu ir vertinimo problemos bei metodų analizė) jau pradeda sulaukti tyrėjų dėmesio (paminėtini svaresni teoriniai indėliai: Linos Michelkevičės disertacija „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“, VDA, 2014; Linaros Dovydaitytės straipsnis „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto „Šančiai – draugiška zona“ atvejis“, Miesto tyrimai: viešumo patirtys, 2014; tyrėjų Daivos Citvarienės, Rūtos Mažeikienės, Tomo Pabedinsko, Virginijos Vitkienės ir menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Vitos Gelūnienės projektas „[Ne]matomos bendruomenės“), tačiau tyrimų rezultatai kol kas mažai publikuoti. Taigi šiuo straipsniu pradedamu tekstų ciklu siekiame inicijuoti diskusiją apie tokio meno praktikas, jų raišką ir tyrimus, vertinimo kriterijus bei šių tyrimų įrankius. Remiantis skirtingais šiuolaikinio meno, teatro ir fotografijos sričių pavyzdžiais, bus bandoma atskleisti šio „dalyvaujamojo“ meno problematiką Lietuvoje bei pristatyti ją tarptautinių meno praktikų ir tyrimų kontekste.

Kaunas – meno stovyklavietė

 Naujieji metai prasidėjo neeiliniu įvykiu – pirmadienį garsusis prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud (g. 1965) pristatė šiųmetės Kauno bienalės parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“) koncepciją. Tiesa, Lietuvoje jį matėme ne pirmą kartą – prieš dvejus metus savo apsilankymu jis pritraukė meno publiką į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusią parodą „Prestižas“. Ta proga su juo pasikalbėjo Laima Kreivytė ir Mindaugas Klusas („Mano pasaulyje žmogus niekada nėra vienišas“, 7 meno dienos, Nr. 41 (1009), 2012 11 16, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-11-16/Mano-pasaulyje-zmogus-niekada-nera-vienisas). Tuomet Bourriaud buvo priverstas reaguoti į jam neaktualią prestižo sąvoką, pats tapdamas parodos objektu (žr. Virginijos Vitkienės straipsnį „Apie prestižo fantasmagoriškumą“, 7 meno dienos, Nr. 35 (1003), 2012 10 05, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-10-05/apie-prestizo-fantasmagoriskuma).

In memoriam

2014 m. lapkričio 27-ąją užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Aukštos Petrašiūnų pušys priglaudė dar vieną kūrybingą, aktyvią ir ambicingą kūrėją.
Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajone. Dėl santūraus ir tvirto žemaitiško būdo ji kryptingai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Tiesa, žemaičiuojant ją pavyko išgirsti vienintelį kartą, bet man tai buvo dar vienas nepažintas jos daugialypės asmenybės štrichas.
 
Sovietmečiu carizmo architektūros tyrimų tematika nebuvo itin populiari, tačiau tai buvo jos mokslinių tyrimų niša. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje N. Lukšionytė apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“. Už kruopščiai parengtą monografiją „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje – svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai: 1843–1915“ dar ilgai bus dėkingi šiuo laikotarpiu besidomintys skaitytojai.
 
Nuo 1977 iki 2001 m. su nedidelėmis pertraukomis dirbdama moksline bendradarbe Lietuvos statybos ir architektūros MTI, ji dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX–XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą. Straipsnių ir knygų rašymas bei įvairūs leidybos projektai buvo viena iš daugelio mėgtų N. Lukšionytės veiklų.
 

Sugrįžimas į katabazę

„Mitai yra tautų sapnai, o sapnai yra individų mitai“ (Sigmundas Freudas).

 

Pradėti menininko Vytauto Viržbicko kūrybos aiškinimą(si) nuo Freudo citatos – tai iš anksto pa(si)ruošti psichoanalitiko kušetei. Menininkas kuria iš savęs ir apie save. O istorija, kurią jis pasakoja, pirmiausiai skirta pačiam sau.
 
Iš pavienių dalių sudarytos kompozicijos – tai to paties pasakojimo atkarpos, susietos tarpusavyje subjektyviais vidiniais ryšiais. Kaip ir visuose pasakojimuose, čia yra užuomazga arba motyvas, dėstymas, kulminacija, pabaiga ir epilogas. Kaip išduoda parodos / kūrinio pavadinimas – „Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok“, istorija yra žinoma ir galėtų nebūti pasakojama. Galbūt todėl ji išreiškiama per sapniškus vaizdinius, simbolius ir metaforas, kalbančius ir apie pačią giliausią, asmeniškiausią esmę, ir apie universaliausias, bendriausias kategorijas. O galbūt tai patys vaizdiniai pasakoja ir kartoja save tikėdamiesi, kad bus kieno nors atpažinti kaip tie Freudo minimi tautų sapnai.

 

Derybose su pasąmone

Pagrindinės idėjos – „Uniteksto“ – formuluotę supratau kaip ne ką kita, o kvietimą labiau atsižvelgti į pasąmonę. Nežinau, kiek tai įmanoma. Galbūt vietoj gidų turėtų darbuotis bienalės psichoanalitikai arba meditacijos treneriai. Jie turėtų tyliu maloniu balsu drąsinti įsijausti, nes jausti čia svarbiausia. Audriaus Janušonio keraminio ir ne tik lydinio pasaulis – instaliacija iš gal dvidešimties darbų – klampus kaip ant blakstienų minantis sapnas. Pavidalai liejasi tarpusavyje, virsta neaiškiai nusiteikusia minia. Judit Hettema tinklų kaugės ir apvilkti valčių kūnai gąsdina lyg nesuprastų minčių jovalas. Analitikai įspėja, kad ten tūno Gordijaus mazgai. Persipynusios nuodribos tikriausiai slepia ką nors gėdingo, pūvančio, o gal dar skaudančio. Jūratės Jarulytės tapyba aiškiai byloja apie kokią nors (emocinę) katastrofą, greičiausiai keli pagrindiniai laidai nutrūko ir nieko nebegalima sugrąžinti, gal tik gedėti, o jei gerai seksis – pasveikti. Violetos Laužonytės „Pelenų laiškai“, rodos, kaip tik ir yra tokio gedėjimo ritualo dalis: menininkė presuoja ir verčia „popieriaus lakštais“ sudegusius medžius. Tai, kas prarasta, pervirškinama į naują turinį. Aišku, kad čia šiek tiek dalyvauja ir sąmonė, nes pasąmonei turbūt labiau patiktų liulančios pelkės su savaiminėmis difuzijomis. Tačiau rituale vis dėlto karaliauja ne sąmonė.

 

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”