Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.

Pirmoje asmeninėje knygų dailininko Jokūbo Jacovskio parodoje, kuri rugsėjo 9 – spalio 5 d. eksponuojama Šiauliuose, „Laiptų“ galerijoje, rodoma tik labai nedidelė jo gausios kūrybos dalis – vos 33-ijų knygų viršeliai. Paroda surengta gavus Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją.

Ar teko matyti parodą „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow – Wróblewski – Wajda“, vykusią 2018 m. vasarą Silezijos muziejuje, Katovicuose, kurios variacija yra nauja didžioji MO paroda? Gal žinai, kaip sumanyta ją rodyti MO? Atrodytų, kad perkelti parodą paprasčiau nei naujai surengti, bet pakalbėjus su muziejaus direktore Milda Ivanauskiene imi suprasti, kad didelis tarpmuziejinis projektas reiškia labai daug darbo...

Ilgą laiką buvę nematoma zona pačiame miesto centre, tarytum iš tiršto rūko prieš pat nosį išniro Radvilų rūmai. Šio istorinio objekto atgaivinimas pagal šiuolaikiškus, gero skonio standartus auksinėmis raidėmis įsirašys į iniciatyvaus LNDM direktoriaus Arūno Gelūno biografiją, liks vertingu įrašu ir kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, atsiliepusio į prašymus, gerų darbų sąraše. Projekto prasmingumas nekelia abejonių net skausmingo „žmogus vs infrastruktūra“ konflikto kontekste, nes tai buvo tiesiog apleistas reikalas, kuriam reikėjo vizijos. Ne tik todėl, kad renovacija buvo pradėta dar iki visuotinės COVID-19 nelaimės, bet ir todėl, kad ji atlikta itin korektiškai – atnaujintuose (atvertos dalies) interjeruose nėra nieko nereikalingo ir viskas, ką įmanoma dar pritaikyti, įtraukta į naująjį įvaizdį (architektų Lino Tuleikio ir Kęsto Vaišnoro komanda), pasirenkant minimalistinius sprendimus. Tai vadinčiau aukšto laipsnio kūrybingumu, nes švaistyti pinigus dekoracijoms daug išmonės nereikia.

Užsukus į „Titanike“ veikiančią parodą „Revizija“, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus aplanko miglotas déjà vu jausmas – atmintyje iškyla 1988–1989 metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sparčiai besikeičianti politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija ir tuomet dar iš tikrųjų Naujuosiuose instituto rūmuose surengta paroda, iš fondų iškėlusi ankstyvojo sovietmečio studentų kūrinius, daugiausia – teminius paveikslus iš dar ne tokios tolimos to meto klasikų jaunystės, ir sulaukusi nemažai prieštaringų vertinimų. Reiktų šią parodą prisiminti geriau, surasti trisdešimties metų senumo informaciją ir refleksijas spaudoje.

O trumpos jos todėl, kad galvoje kol kas yra tik murmančių sakinių grįžus iš Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio Lino Leono Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ atidarymo. Galbūt tos kelios minčių užuomazgos per eksponavimo laiką užaugs, subręs ir taps Labai Rimtomis Mintimis, tačiau dėl jų niekad negali būti tikras, ar neišsilakstys palikusios be nieko. Be to, kaip dauguma padorių šiuolaikinių žmonių, visai neturiu laiko jų laistyti bei puoselėti, o švenčių pakeisto grafiko esu skubinama.