Ėjau į koncertą gerai žinodama, ko laukti: aukščiausios klasės XVII a. muzikos atlikėjų, kurių kiekvienas yra savo instrumento ir ankstyvojo baroko stiliaus virtuozas ir kurių atlikimas bus pilnas emocijų, temperamento, kontrastų. Ne veltui visi grupės albumai, pradedant pačiu pirmuoju, išleistu 2019 m., skina apdovanojimus.

Artėjantis prie pabaigos Vilniaus festivalis vis dar stebina savo turiningumu ir įvairove. Jo programose, kaip ir kasmet, vietos randa ir šiuolaikinė muzika bei lietuvių autorių kūriniai. Birželio 19-osios popietė ir vakaras Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas būtent naujajai muzikai: prieš koncertą pristatytas ką tik pasirodęs Žibuoklės Martinaitytės albumas „Ex tenebris lux“, o koncerte Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sergejaus Krylovo, atliko to paties pavadinimo kompozitorės kūrinį, taip pat įvyko festivalyje viešinčio italų kompozitoriaus, festivalio Turine vadovo Nicolos Campogrande’s Koncerto smuikui ir kameriniam orkestrui pasaulinė premjera.

„Bacho muzika ne tik yra mano kūrybos dalis, ji tiesiog apėmusi mano akiratį visam gyvenimui. Tiesiog tai yra muzika, kuri pažadina manyje pačius šviesiausius norus ir jausmus, įprasmina kiekvieną judesį“, – taip prieš 20 metų viename interviu kalbėjo tuomet dar 25-erių pianistas Andrius Žlabys (Dienovidis, 2002 m. spalis, 48 p.). Šias tuomet išsakytas mintis būtų galima priskirti jaunystės kaitrai, tačiau laiko perspektyva liudija, kad ištikimybė Johanno Sebastiano Bacho muzikai tebėra pianisto A. Žlabio tapatybės dalis.

Šių metų 26-ojo Vilniaus festivalio pavadinimas „Muzika kuria pasaulį“ akcentuoja neįprastą muzikos galią, kuri itin reikalinga šiandien. Pasak festivalio organizatorės Rūtos Prusevičienės, svarbiausias uždavinys – „priešpriešinti muziką pasaulio griovimui bei drauge kurti milžinišką simfoniją, sklidiną dvasinės harmonijos“. Birželio 12-osios vakarą, skambant jau ketvirtam Vilniaus festivalio koncertui, klausytojai ir atlikėjai žengė didelį žingsnį šio siekio įgyvendinimo link.

Į Nacionalinę filharmoniją birželio 10-ąją daugybė klausytojų rinkosi su puokštėmis rankose. Koncerto sumanytoja – publikos mėgstama artistiškoji pianistė Mūza Rubackytė. Jos partneris šįsyk – ne orkestras, o smuikininkas Dmitrijus Makhtinas, Sankt Peterburge užaugęs kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo sūnėnas, ten ir pradėjęs solisto karjerą.

Birželio 4-ąją Nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo Vilniaus festivalis, šįsyk skelbiantis: „Muzika kuria pasaulį“. Puikus pavadinimas, apimantis skirtingus pasaulius ir epochas, įvairaus amžiaus menininkus ir jų atliekamą muziką. Smagu matyti, kad koncertų organizatoriai greta nenuspėjamumu intriguojančių užsienio svečių (pasaulinę šlovę pelnęs baritonas Thomas Hampsonas ne tik dainuos, bet ir diriguos!) visada kviečia tėvynėje laukiamus ryškius mūsų atlikėjus.

Liepos 1 d. pagaliau įvyks du kartus perkeltas, publikos itin laukiamas pianisto Luko Geniušo koncertas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguos viena iškiliausių šiuolaikinės muzikos asmenybių Beat Furrer – legendinio muzikos kolektyvo „Klangforum“ įkūrėjas ir dirigentas, pastaruosius tris dešimtmečius tituluojamas vienu žymiausių Europos kompozitoriumi. Austrijoje ir Šveicarijoje gyvenantis Beat Furrer jau atvyko į Vilnių ir pradėjo šio išskirtinio koncerto repeticijas Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Nuo birželio 28 d. prie repeticijų prisijungs ir Lukas Geniušas, kuris su garsiojo muziko diriguojamu orkestru pasistengs kuo tobuliau parengti vieną įspūdingiausių šiuolaikinės klasikos šedevrų – Witoldo Lutoslawskio koncertą fortepijonui ir orkestrui – kūrinį, kurio imasi tik patys pajėgiausi pasaulio pianistai.

Ludwigas van Beethovenas 1801 m. lapkričio 18 d. laiške artimam bičiuliui Franzui Gerhardui Wegeleriui prabyla apie jį užgriuvusią ligą, klausos sutrikimą, prasidėjusį prieš dvejus metus ir, nepaisant gydytojų pastangų, gresiantį virsti visišku kurtumu. Jau išgarsėjęs Vienoje trisdešimtmetis kompozitorius išgyveno baisias kančias, užsisklendė savyje, nustojo rodytis viešumoje, kad tik niekas nesužinotų apie jo negalią. Šiame laiške Beethovenas atsisako Wegelerio pasiūlymo apsigyventi pas jį, nes nenori, kad bičiulis ir jo artimieji matytų jį nelaimingą ir kenčiantį.

Akordeono Lietuvoje užmirštu instrumentu tikrai nepavadinsi. Čia jam skiriama nemažai dėmesio. Turime ir šiam instrumentui skirtą festivalį, ir nemažai gerų akordeonininkų, ir puikių pedagogų. O štai ir Vilniaus festivalis skiria jam, galima sakyti, atskirą koncertą.

Nacionalinės filharmonijos salėje šis orkestras grojo išties senokai. Tad afišose apie birželio 17 d. Vilniaus festivalio koncertą skelbta teisingai: „Kremerata Baltica sugrįžta“. Jų sugrįžimas buvo iš tiesų labai laukiamas ir gausios publikos (žinoma, leistino kiekio) sutiktas bei palydėtas karštais aplodismentais.