Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius – pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai (ačiū Dievui, kad niekas nesusiviliojo to kur nors pamėgdžioti, nusavinti), – visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas. Nes pati autorė savaimingai kuria savo stilių iš daugybės meninių, istorinių, estetinių, etinių ir asmeninių sluoksnių. O kadangi pasakyta „pradedant“ ir „baigiant“, tai ne mažiau svarbu išplėtoti dar ir tąjį „tęsiant“, kuris atsiduria tarp karštinių pozicijų. Apie tai ir norėtųsi pasidalinti, bet tebūnie dar ir trumpas intermezzo.

Birželio 22-osios koncertas buvo turtingas tiek kontekstų, tiek meninių lobių. Kūrinių autorius ir atlikėjus kaip reta saistė įvairialypės – estetinės bei žmogiškosios – istorijos. Tad pirmiausia žvilgtelėkime į programą. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginiai atliko Valentino Silvestrovo „Himną – 2001“, visos sudėties orkestras – Mieczysławo Karłowicziaus Simfoniją e-moll („Atgimimo“) bei su Lucu ir Arthuru Jussenais (Nyderlandai) – Felixo Mendelssohno Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui E-dur. Dirigavo Andrzejus Boreyko (Lenkija).

Šiais metais Vilniaus festivalis klausytojus kviečia į dešimt skirtingų muzikinės odisėjos etapų, kurių kiekvienas tampa ir dovana Vilniaus 700-ajam gimtadieniui. Birželio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjo aštuntoji „odisėjos“ dalis, subūrusi violončelių muzikos mylėtojus. Scenoje jėgas suvienijo du homogeninės sudėties ansambliai – „Polish Cello Quartet“ ir „Cello Club“.

Šiaip jau stengiuosi vengti pasikartojančių antraščių, tačiau šiuokart to daryti negaliu ir nenoriu. Mat įsimintina pažintimi prieš dvi savaites pavadinau Vilniaus festivalyje pasirodžiusio „Paganini Ensemble Vienna“ koncertą. Šį kartą, birželio 17 d., įvyko dar viena, ir vėl tikrai įsimintina, pažintis: pirmą kartą mūsų scenoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo vadovu bei vakaro solistu Sergejumi Krylovu koncertavo pianistė iš Pietų Korėjos Yeol Eum Son.

Gedulo ir vilties diena žymi ypač skaudžią datą – 1941 m. birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius trėmus į Sibirą. Šimtams tūkstančių žmonių – tai sudaužyti gyvenimai, mirtys, badas bei milžiniška trauminė patirtis net ir vėlesnėms kartoms. Gedulo ir vilties diena kasmet priverčia susimąstyti, kaip stipriai tai paveikė asmeninę šeimos istoriją bei mūsų tautos ir regiono visuomenę. Šiandien, visai čia pat, rusų sukeltas karas Ukrainoje atgaivina šią kolektyvinę atmintį. Tačiau būtent tos iš kartos į kartą perduodamos tautų, šeimų ir individų patirtys suteikia jautrumo ir stiprybės nesuvokiamo žiaurumo akivaizdoje.

Birželio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo vienas garsiausių Ukrainos pianistų Alexey’us Botvinovas. Atlikėjas jau gerai žinomas Lietuvoje, čia yra surengęs ne vieną reikšmingą koncertą. Botvinovo meninės veiklos laukas įspūdingai intensyvus, platesnis, nei įprasta pianistui: jis yra įvairių festivalių, projektų sumanytojas ir įgyvendintojas, buvęs Odesos nacionalinio operos teatro meno vadovas.

Birželio 9-osios vakare Vilniaus festivalio scenoje svečiavosi estų muzikai. Savo atvykimu mus pagerbė opuso „To the Mother“ autorius Peeteris Vähi. Estų bei austrų kompozitorių kūrinius atliko dirigentas ir smuikininkas Andresas Kaljuste, vokalistė Elina Nechayeva, o pagrindinis vaidmuo teko kameriniam orkestrui „Glasperlenspiel Sinfonietta“. Šiam festivaliniam orkestrui vadovauja mums pažįstamas dirigentas Andresas Mustonenas. Filharmonijos tinklalaidėje kalbėdamas apie Mustoneną violončelininkas Mindaugas Bačkus apibūdino jį esant eklektiškiausią, tą liudijo ir minimo koncerto programa.

Turbūt neperlenksiu sakydama, kad Niccolò Paganini vardą žino milijonai žmonių, nebūtinai muzikantų. Šį smuikininką gaubiančios legendos, paslaptingi pasakojimai apie neva su piktąja dvasia susietą gyvenimą kurstė ir tebekursto kūrėjų ir paprastų mirtingųjų fantaziją. Sukurta daugybė emocingų tekstų, išliko įvairių menininkų liudijimų, pasakojimų ir net susukta meninių filmų apie Paganini pasirodymus koncertuose, kuriuose jo griežimas dažnai būdavo siejamas su antgamtinėmis jėgomis, tiesiai sakant, šėtono veikimu.

Jau 27-ą kartą rengiamas prestižiškiausias klasikinės akademinės muzikos forumas – Vilniaus festivalis – birželio 2 d. pradėtas Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam šįkart dirigavo publikai ir atlikėjams pažįstamas ir pamėgtas jaunas maestro iš Prancūzijos Victorienas Vanoostenas. Atidarymo koncerto programa solidi ir gerai apgalvota. Ją pradėjo premjera – Mindaugo Urbaičio „Bruckner Revisited“ (kūrinio sukūrimą Vilniaus festivaliui parėmė LATGA, 2023), o užbaigė naują kūrinį inspiravusi didingoji romantiko Antono Brucknerio Ketvirtoji simfonija.

Vos paskelbus Vilniaus festivalio programą, tarp išvardytų pripažintų puikių muzikantų didžiausią susidomėjimą ir muzikantišką jaudulį kėlė du vardai – Thomas Hampsonas ir Charles’is Dutoit. Tačiau abiejų menininkų koncertai buvo suplanuoti festivalio pabaigoje, tad teko ilgokai jų palaukti. Emocijas kaitinęs laukimas ir lūkesčiai galiausiai buvo viršyti su kaupu. Abu koncertai suteikė didžiulę dozę teigiamų emocijų ir produktyvių minčių apie muzikos kūrinį bei jo atlikimą, arba interpretaciją.