Raktažodis: Vilniaus festivalis

Ritmo ir judesio spektaklis

Būgnas – vienas seniausių muzikos instrumentų, amžiumi su juo gali konkuruoti tik žmogaus balsas. Būgnas dažniausiai buvo naudojamas signalams perduoti, perspėti dėl tykančio pavojaus, emocijoms išreikšti, ritualų, ceremonijų metu dvasioms pakviesti ar nuo jų atsiginti. Šiais instrumentais grojama nuo priešistorinių laikų. Jie buvo apeiginės muzikos dalis, archajinė komunikacijos priemonė. Dabar būgnai dar nemažai naudojami Japonijoje per daugelį tradicinių švenčių (matsuri), japonų kalba jie vadinami „taiko“. Tai instrumentas su dviem membranomis, juo grojama dviem lazdelėmis, pats įspūdingiausias yra o-daiko vadinamas didelis būgnas. Šios tradicinės japonų perkusijos priemonės, kurios atsirado maždaug prieš tūkstantį metų, pirmiausia naudotos norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą. Vėliau šiais būgnais buvo grojama per spektaklius tradiciniuose no ir kabuki teatruose, jie neatsiejami nuo gagaku muzikos.

Nekasdieniška muzikinė patirtis

Vienas išskirtinių Vilniaus festivalio koncertų ir itin reikšmingas įvykis Lietuvos vargonų meno gyvenime – Roterdamo konservatorijos improvizacijos profesoriaus ir Šv. Lauryno bažnyčios vargonininko olando Hayo Boerema koncertas Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šis vargonų rečitalis – retas, o gal net pirmas, atvejis Vilniaus festivalio istorijoje, kai skamba vargonų solo muzika. Koncerto partneris – Religinės muzikos centras. Pasiklausyti olandų vargonininko vėlų birželio 17-osios vakarą susirinko pilna bažnyčia klausytojų. Netilpusieji ant suolų, veikiami įtaigaus vargonavimo, lyg gyvos skulptūros sustingo palei bažnyčios sienas. Ilgiau nei valandą trukęs koncertas virto akimirka. Atlikėjas vargonus valdė lyg savo kūną – tarsi kvėpuotų ne savo plaučiais, o instrumento dumplėmis varinėjamu oru, įkvėpdamas gyvybę atliekamiems kone visų epochų kūriniams. Nenuostabu, kad dėl savo meistriškumo Hayo Boerema yra pelnęs išskirtinį dėmesį Europoje ir daugybę tarptautinių apdovanojimų.

Harmonijos sodas

„Il Giardino Armonico“ yra įsitvirtinęs tarp svarbiausių pasaulyje senosios muzikos kolektyvų ir daugiausia dėmesio skiria XVII–XVIII a. muzikai, todėl programoje skambėjo Antonio Vivaldi ir kitų renesanso bei baroko italų – daugiausiai Venecijos – kompozitorių kūriniai. Labai buvo įdomu išgirsti retai Lietuvoje atliekamo Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi. Antroji knyga“. Šio autoriaus kūrinių tėra išlikę tik apie tris dešimtis, tačiau jis žinomas kaip vienas iš autorių, prisidėjusių prie kanconos žanro transformacijos į sonatą. Dar skambėjo Giovanni Gabrieli kancona „Energingoji“ – kūrėjo, kuris gyveno tuo metu, kai Venecijos kompozitorių mokykla buvo pasiekusi stiliaus meistriškumo kulminaciją. Kūrinys buvo išleistas 1609 metais. Giovanni Legrenzi gyveno Venecijoje keliais dešimtmečiais vėliau ir dirbo muzikos mokytoju bažnyčioje. Koncerte skambėjo jo sonata keturiems instrumentams. Baldassare Galuppi gyveno Venecijos Respublikai priklausančioje Burano saloje ir buvo žinomas opera seria (rimtosios operos) kompozitorius. Na, ir Pietro Nardini – venecijietis, studijavęs Vokietijoje ir buvęs Wolfgango Amadeus Mozarto tėvo Leopoldo Mozarto bičiuliu.

Kas operoje svarbiausia?

Kai prieš keletą mėnesių Romoje nuėjau į operos teatrą, baisiai nustebau supratusi, kad nusipirkau bilietus į vietas, iš kurių visiškai nesimato scenos. Užtat puikiai matoma... centrinė ložė. Tačiau Vilniaus festivalio atidarymo koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pagalvojau, kad italai žinojo, ką daro. Kai tik pasigirsdavo plojimai tarp dieviškosios Elīnos Garančos dainuojamų arijų, ne vieno iš sėdinčiųjų parteryje kaklas įsitempdavo bandant išvysti, kas ir su kuo įsitaisęs LNOBT centrinėje ložėje. Istorinio Romos teatro statytojai puikiai išmanė ne tik menines, bet ir socialines žanro tradicijas: tuos visuomeninius ritualus, kurie neišvengiamai įveiksminami operos teatro – ypač pagrindinio šalyje – žiūrovų salėje ir ne mažiau (o gal net labiau) intriguoja nei spektaklis scenoje.

Šis straipsnis – apie Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjerą Vilniuje bei Rygoje matytą Richardo Wagnerio „Tanhoizerį“, tačiau naujausių pokyčių LNOBT akivaizdoje norėtųsi kiek plačiau pakomentuoti visuomeninių ritualų vaidmenį teatro gyvenime. Kadangi yra tekę gilintis į tai, kas Vakaruose vadinama operos studijomis, galiu konstatuoti, jog situacija LNOBT yra beveik chrestomatinis kai kurių meno sociologijos teorijų pavyzdys. Teorijų, teigiančių, kad kultūra ir politika – arba kultūros ir politinės bei ekonominės galios laukai – yra susiję ir veikia vienas kitą. Tiesa, ne visada šis procesas akivaizdus, dažniausiai galios lauko poveikis vyksta subtiliai, beveik nematomai: per kitus, tarpinius laukus, labiau kaip idėjų kova (pvz., per kritiką, nors žiniasklaidos vaidmuo pastaruosiuose LNOBT įvykiuose irgi ne paskutinis). Kad ir kaip būtų, skirtingų laukų sąveika arba noras paveikti ir kontroliuoti egzistuoja visada. Todėl neretai esama nesutapimo, o kartais ir konfrontacijos, tarp meno lauko, veikiančio pagal savo imanentinius dėsnius, ir išorinio galios lauko, kuris bando primesti meno laukui visuomeninio naudingumo ir moralės viršenybės kriterijus. Šiuo konkrečiu atveju kilo konfliktas tarp nuostatos, kad atstatydintasis LNOBT direktorius Gintautas Kėvišas yra geras vadybininkas ir teatro veiklai tai svarbiausia, bei reikalavimo pirmiausia paisyti moralinių kriterijų, kurių pažeidimo negali atsverti net ir puikiausia meno pasaulyje įgyta reputacija.

Simfoninė klasika

Birželį gastroliuodamas Baltijos šalyse, 14 d. Vilniuje pasirodė Westdeutscher Rundfunk (WDR) simfoninis orkestras. 1947 m. Kelne įkurtas orkestras grojo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertams teatras scenoje įrengė akustinę kriauklę, taigi publiką garso jėga pasiekė, nors sėdintiems paskutinėse parterio eilėse norėjosi dar stipresnio skambesio.

 

Būta visapusiškai klasikinio vakaro. Pirmiausia – programa: Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90. Girdėjome interpretacijas, išaugusias Centrinės Europos tradicijose, garantuojančiose šias estetines kryptis ir jų prabangų stabilumą; pagarbą atliekamai muzikai, profesionalumui bei simfonizmui, kai orkestro audinys yra tvirtas, tad be baimės, jog sutrūkinės, laisvai teka, visiems garsams nuosekliai jungiantis tarpusavyje ir per laiko nuotolį formuojant mintį.

Išlaisvinančios žinios

Pernai Rudolfas Buchbinderis šventė septyniasdešimtąjį gimtadienį, o Zubinas Mehta „suapvalino“ savo aštuoniasdešimtuką. Neeilinį vakarą buvo įrašyti abu Johanneso Brahmso fortepijono koncertai, o bemat išleistų kompaktinių plokštelių komentare rašoma, jog abiejų didmeisterių – pianisto ir dirigento – klausytojas patiria išskirtinį nuotykį (interpretacija esanti nutrūktgalviškai jaunatviška), prie kurio džiugiai prisijungia ir puikusis Vienos filharmonijos simfoninis orkestras.

 

R. Buchbinderio, išgarsinto ir vis tebegarsinamo Austrijos pianistų reprezentanto, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausėmės birželio 15 dieną Vilniaus festivalyje. Belaukdamas koncerto internetu pasiklausiau įrašų, pasiskaičiau tekstų. Galintiems kokybiškai pasiklausyti youtube, labai rekomenduoju Richardo Strausso Burleską fortepijonui ir orkestrui d-moll. Pacituosiu kelias pokalbių su R. Buchbinderiu ištraukas.

Muzikos galia ir žmogiškieji stebuklai

Regis, šiemet kiekvienas Vilniaus festivalio koncertas savaip išskirtinis, savaip šventiškas, savaip didus. Nepaprasta buvo išgirsti operos primadoną Elīną Garančą, lygiai kaip ir vienos garsiausių nūdienos lietuvių kompozitorių Justės Janulytės premjerą, vieno savičiausių mūsų kūrėjų Osvaldo Balakausko retrospektyvą ar sudalyvauti operos premjeroje. Ne mažiau ypatingas buvo birželio 12 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje: čia lankėsi italų dirigentas, italų pianistas ir kompozitorius Ezio Bosso, paliudijęs stebuklingas Gamtos galimybes.

Itališka tema ir variacijos

Šiųmetis Vilniaus festivalis pasižymi itališkų temų gausa. Jo moto „Harmonijos sodai“ pasiskolintas iš italų senosios muzikos ansamblio „Il Giardino Armonico“, kurio koncertas dar tik įvyks, tačiau jau antrajame festivalio koncerte, įvykusiame birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje itališka dvasia reiškėsi visu pajėgumu. Pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo garsusis šios šalies violončelininkas Mario Brunello, atlikęs Milane gyvenančios mūsų tautietės Justės Janulytės festivalio užsakymu sukurtą veikalą. Koncerte skambėjusi muzika taip pat siejosi su italų kultūra, jei ne tiesiogiai, tai asociatyviai.

Koncertą atvėrė Gustavo Mahlerio lyrikos perlas Adagietto iš Penktosios simfonijos. Šį opusą labai mėgo ir tebemėgsta įvairių meno rūšių kūrėjai, tačiau gal labiausiai jį išpopuliarino režisieriaus Luchino Visconti 1971 m. sukurtame filme „Mirtis Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzika išreiškia tai, ką vien tik kino priemonėmis nebūtų pavykę. Tad Adagietto atsiradimas programoje taip pat buvo nematomomis gijomis susietas su italų kultūra. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras – styginiai ir arfa – scenoje buvo susodinti kitaip, nei įprasta: violončelės – priešais dirigentą, kontrabosai – ne dešinėje, o kairėje pusėje, greta labai svarbios šioje partitūroje arfos. Matyt, toks muzikantų išdėstymas buvo sumanytas dėl antrojo programoje Janulytės opuso, tačiau Mahleriui jis pasirodė idealus. Nuo pirmųjų tylutėlių frazių, vedamų taupių M. Pitrėno gestų, salėje pasklido toks intymus ir išraiškingas garsas, kokio senokai negirdėjau. Kelios dešimtys stygininkų griežė kaip vienas, įsijautę į mažiausią dinamikos bangelę, ilgesingus garsų sūkurius, ekstaziškus pakilimus ir atoslūgius. Kūrinys buvo atliktas tarsi vienu atsikvėpimu. Sodrus ir intensyvus garsas vibruote vibravo paskutinėje iš pačių sielos gelmių išsiveržusioje kulminacijoje.

Tos bangos paliesti

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

Vidurnakčio saulė

Birželio 5–22 dienomis Lietuvos sostinėje vyksta jubiliejinius dvidešimtus metus skaičiuojantis „Vilniaus festivalis“. Tai Europos mastu pripažintas muzikinių renginių ciklas, savyje talpinantis tiek kviestinių orkestrų, operos ar baleto trupių, žymių solistų pasirodymus, tiek ir senosios muzikos vakarus. Po festivalio skliautu savo vietą randa ir šiuolaikinė lietuvių muzika, kuriai išskirtinis dėmesys skiriamas rengiant autorinius iškilių lietuvių kompozitorių muzikos vakarus bei pristatant festivalio užsakymu sukurtas šiuolaikinės lietuvių muzikos premjeras.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”