7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Vilniaus dailės akademija

Fake News apie sovietmetį ir tapytoją Romualdą Lankauską

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Ant briaunos

2017 m. Darius Žiūra apgynė meno daktaro projektą „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Darbas parašytas eseistine forma ir nepanašus į tyrimo rezultatus pristatantį akademinį tekstą. Ką tik Vilniaus dailės akademijos leidykla ir „Kitos knygos“ šį tekstą išleido kaip knygą, pavadintą „Diseris“. Čia publikuojame pokalbį su autoriumi, pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje.

Tapyba, žadinanti viltį gyventi

Beveik prieš trejus metus miręs tapytojas Romualdas Radzevičius paliko gausų kūrybos palikimą, kuriuo rūpinasi sūnus kompozitorius Rokas Radzevičius kartu su žmona dainininke Aiste Smilgevičiūte. Jų iniciatyva Vilniaus rotušėje surengta ekspozicija yra jau trečia pomirtinė dailininko kūrybos paroda, kurią prasmingai papildo grupės „Skylė“ muzikinis vaizdo klipas „Tėvo ranka“, sukurtas tapytojo paveikslų motyvais (2022).

Įrašas širdyje

„Kunigunda, esi talentinga tapytoja!“ – prieš daugelį metų išgirdau šiuos žodžius tariančią Vidmantę Jasukaitytę. Mamos žodžiai dukrai. Poetės, rašytojos žodžiai dailininkei. Tąsyk giliai įstrigo tai, ką išgirdau, – suvokiau, kokią galią besąlygiškas palaikymas turi jauno menininko asmenybės formavimuisi. Spėčiau, tai padėtų atsakyti į klausimą, iš kur Kunigunda Dineikaitė turi tiek drąsos plaukti prieš srovę – tapyti priešingai, nei mokė Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.

Un cadeau de chats morts

Šiuo laiku karo vaizdai yra užplūdę socialinius tinklus, žiniasklaidą. Atrodo, niekada anksčiau modernaus karo realijos nebuvo taip aiškiai transliuojamos. Tragiški vaizdiniai iš pradžių glumino, kėlė nuostabą, ilgainiui pripratimas ir nenoras taikstytis privertė žmones nusigręžti. Visuomenė dvasiškai pavargo nuo neišvengiamo smurto. Desperatiškas noras pakasti jausmus ir ignoruoti vykstančią neteisybę tampa nepakeliamas. Abejingumo fenomeną demaskuoja paroda „Ir aš tik žmogus“. Kaip šios parodos kūrėjams pavyksta lengvai kalbėti sunkiomis temomis?

Nerangi elegancija

Tarp šios žiemos dailės ekspozicijų išskirčiau Martino Jankaus tapybos parodą. Pylimo galerija, visada pasižymėjusi dėmesiu tradicijai, ko gero, tapo idealia erdve tapytojo peizažams.

Ne vien degtas molis

Latvijos keramikos bienalė, rengiama Latvijos šiuolaikinės keramikos centro, veikia Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. Paroda „Neramūs vandenys“ veiks iki vasario 18 dienos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, vanduo daugelyje pasaulio mitų yra gyvybės pradžia. Nuo jo dieviška jėga atskiria žemę, gyvybę ir visa kita. Neramius vandenis sunku užčiuopti fiziškai – tai puiki metafora keramikos parodai. Juk molio darbai yra ne kas kita, kaip laike sustabdytas judesys, iš molio degimo metu pašalinant vandenį.

Procesai ir jų efektyvumas

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

J'Accuse!..

Tarpviete vadinamas dalykas, kuris yra nei šen, nei ten. Todėl tarpviete galima pavadinti ir Emilijos Vanagaitės tekstą, publikuotą „Naujajame Židinyje“ (in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 5, 2023), kas yra gan neblogas mažos rinkos, meno lauko ar objektyvaus žvilgsnio apribotumo, sąlygoto demografinių aplinkybių, ar šiaip jau pasenusio, neempatiško ir nejautraus nusistatymo simptomas. Apie Agatos Orlovskos parodą „Per speculum et in aenigmate“ „Vartų“ galerijoje parašytas tekstas nepataiko nei į kritiką (jei taikytume jai objektyvumo ar pasverties standartus), nei į šiaip pamąstymą. Jis yra kažkur tarp asmeniškumo ir grafomaniškų pomėgių. Ypač problemiškas tampa uždavinys nenusileisti iki tokiems tekstams būdingo lygio, tačiau nesunku pastebėti bendrą teksto autorės kliovimąsi nuotaikomis, o ne teiginiais, kuriuos turi lydėti bent koks nors jų pagrindimas.

Miškas kaip infrastruktūra

Papasakokite apie „Vaikų miško paviljono“ projekto, dabar rodomo Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos paviljone, pradžią, apie temos genezę. Kodėl pasirinkta būtent miško tema?

PUSLAPIS
9