Raktažodis: Vilniaus dailės akademija

#Menocelės, #ArtVilnius ir #VDAgynimai

Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus. 

Adomo Storpirščio požeminių padangių miestai

Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje. 

Projektas „Patalpinti“. III dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.

Projektas „Patalpinti“. II dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės antra dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė ir Tatjana Seredocha.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Profesinių įgūdžių šou

Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai neseniai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.

Vienuoliškas ilgesys stebint Kali jugos griuvėsius

„Simbolizmas is not dead!“ Toks grafitis galėtų puikuotis ant VDA senųjų rūmų sienos, besimyluojančios su gotikine Šv. Onos bažnyčia. Kaip nuoroda į gotiką, tas neišsenkančias visokių romantizmų ir simbolizmų įsčias. Ginkdie, neskatinu vandalizmo (ar anachronistinio epigonizmo), tiesiog bandau priminti avangardizmo pankams, kad didžiausias pasipriešinimo materialistinei sistemai gestas visad bus nukreiptas į anapusybės paieškas. Slėnius, kur ganosi meno vaisingumą palaikančios archetipų kaimenės...

Tačiau norint tą anapusybę atrasti ir padaryti ją aktualią šiandienos žmogui, neišvengiamai reikia ieškoti jos išorinių apraiškų. Šiandienoje. O dar geriau – netolimoje vakardienoje.

Būtent tokias archetipinių simbolių medžiokles praktikuoja ir tapytojas Algis Griškevičius, spalio 28 d. Dailininkų sąjungos galerijoje pristatęs savo naujausių darbų parodą „Suspenduota realybė“. Šis tapytojas, lyg koks laiko dvasias gaudantis šamanas, vaikšto po Vilniaus užugatvius ar provincijos užutekius ir dedasi galvon erdves (ir laiką) įcentruojančius vaizdinius, kurie vėliau, jau tapybinės alchemijos procese, išsidistiliuoja į praėjusio laiko ženklus. Taip banalūs daiktai – namai, tiltai, lieptai, suoliukai, stulpai, vandens bokštai, pastoliai, įvairaus plauko atrakcionai ir karuselės – virsta gyvenimo geidulio ir mirties baimės simboliais, savitomis modernaus laiko ikonomis.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Konceptualaus stiklo paieškos

Spalio mėnesio pradžia Vilniuje pažymėta svarbiu įvykiu stiklo meno kūrėjams: dviejose miesto parodinėse erdvėse – Dailininkų sąjungos ir Šv. Jono gatvės galerijose – eksponuojami trečiosios (ankstesnės vyko 2012 ir 2014 m.) tarptautinės stiklo bienalės „2 D→“ dalyvių kūriniai. Šioje stiklo menininkės Dalios Truskaitės kuruojamoje parodoje (latvių ekspoziciją kuravo Barbala Gulbe, estų – Kati Kerstna) savo kūrinius eksponuoja 27 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Vokietijos. Lapkritį ši ekspozicija, papildyta estų stiklių kūriniais, bus rodoma Pernu Naujojo meno muziejuje, gruodį – Raplos apskrities šiuolaikinio meno centre Estijoje, o atskira estų stiklo menininkų kolekcija šiuo metu eksponuojama Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Bienalės pavadinimas nurodo, kad kūrinių išeities taškas yra dvimatė plokštuma, tačiau siekiama iš jos išeiti, ją transformuoti erdvėje, taip pat ieškoma stiklo, kaip kūrinio medžiagos, galimybių šiuolaikinio meno kontekste. Dar vienas tikslas, itin aktualus vilniečiams stikliams, – tai siekis apžvelgti kadaise lyderiavusios Vilniaus vitražo ir architektūrinio stiklo mokyklos pozicijas, numatyti naujas jos tendencijas ir galimybes.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”