Raktažodis: Vilniaus dailės akademija

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Profesinių įgūdžių šou

Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai neseniai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.

Vienuoliškas ilgesys stebint Kali jugos griuvėsius

„Simbolizmas is not dead!“ Toks grafitis galėtų puikuotis ant VDA senųjų rūmų sienos, besimyluojančios su gotikine Šv. Onos bažnyčia. Kaip nuoroda į gotiką, tas neišsenkančias visokių romantizmų ir simbolizmų įsčias. Ginkdie, neskatinu vandalizmo (ar anachronistinio epigonizmo), tiesiog bandau priminti avangardizmo pankams, kad didžiausias pasipriešinimo materialistinei sistemai gestas visad bus nukreiptas į anapusybės paieškas. Slėnius, kur ganosi meno vaisingumą palaikančios archetipų kaimenės...

Tačiau norint tą anapusybę atrasti ir padaryti ją aktualią šiandienos žmogui, neišvengiamai reikia ieškoti jos išorinių apraiškų. Šiandienoje. O dar geriau – netolimoje vakardienoje.

Būtent tokias archetipinių simbolių medžiokles praktikuoja ir tapytojas Algis Griškevičius, spalio 28 d. Dailininkų sąjungos galerijoje pristatęs savo naujausių darbų parodą „Suspenduota realybė“. Šis tapytojas, lyg koks laiko dvasias gaudantis šamanas, vaikšto po Vilniaus užugatvius ar provincijos užutekius ir dedasi galvon erdves (ir laiką) įcentruojančius vaizdinius, kurie vėliau, jau tapybinės alchemijos procese, išsidistiliuoja į praėjusio laiko ženklus. Taip banalūs daiktai – namai, tiltai, lieptai, suoliukai, stulpai, vandens bokštai, pastoliai, įvairaus plauko atrakcionai ir karuselės – virsta gyvenimo geidulio ir mirties baimės simboliais, savitomis modernaus laiko ikonomis.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Konceptualaus stiklo paieškos

Spalio mėnesio pradžia Vilniuje pažymėta svarbiu įvykiu stiklo meno kūrėjams: dviejose miesto parodinėse erdvėse – Dailininkų sąjungos ir Šv. Jono gatvės galerijose – eksponuojami trečiosios (ankstesnės vyko 2012 ir 2014 m.) tarptautinės stiklo bienalės „2 D→“ dalyvių kūriniai. Šioje stiklo menininkės Dalios Truskaitės kuruojamoje parodoje (latvių ekspoziciją kuravo Barbala Gulbe, estų – Kati Kerstna) savo kūrinius eksponuoja 27 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Vokietijos. Lapkritį ši ekspozicija, papildyta estų stiklių kūriniais, bus rodoma Pernu Naujojo meno muziejuje, gruodį – Raplos apskrities šiuolaikinio meno centre Estijoje, o atskira estų stiklo menininkų kolekcija šiuo metu eksponuojama Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Bienalės pavadinimas nurodo, kad kūrinių išeities taškas yra dvimatė plokštuma, tačiau siekiama iš jos išeiti, ją transformuoti erdvėje, taip pat ieškoma stiklo, kaip kūrinio medžiagos, galimybių šiuolaikinio meno kontekste. Dar vienas tikslas, itin aktualus vilniečiams stikliams, – tai siekis apžvelgti kadaise lyderiavusios Vilniaus vitražo ir architektūrinio stiklo mokyklos pozicijas, numatyti naujas jos tendencijas ir galimybes.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Neišbaigta

Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.

 

„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

Amžinos vertybės, kurios visuomet aktualios

Būkime atviri – Saulė Kisarauskienė, kaip menininkė, yra užgožta savo sutuoktinio Vinco Kisarausko. Turbūt ne nuo to reikėtų pradėti analizuoti net dvi dailininkės parodas (viena – paskutinių metų tapybos – veikė „Akademijos“ galerijoje, kita – labiau monotipijų, pačios autorės įvardijamų kaip moliotipijos, iki šiol veikia Aistės Kisarauskaitės namuose įkurtoje galerijoje „Trivium“). Nes vis dėlto šeiminiai santykiai, žmogaus charakteris ir kitokie ad hominem, regis, nelabai turi ką bendro su galutiniu rezultatu – meno kūriniu. Žinoma, jeigu tik nesame geltonos spalvos ar psichoanalitinio metodo dailės kritikoje atstovai. Kita vertus, nelyginti S. Kisarauskienės su V. Kisarausko ar kitų tos kartos menininkų – Juzefos Čeičytės, Algirdo Steponavičiaus, Vytauto Šerio, Vytauto Valiaus, Kazės Zimblytės, Birutės Žilytės – personalijomis ir, svarbiausia, kūriniais, vėlgi būtų netikslu. Ypač dėl to, kad šiuos menininkus, jų kartą jungia panašios vertybės, giminingi plastikos ir estetikos principai. Trumpai tai apibendrinsime paminėdami 7-ojo dešimtmečio menininkų poziciją kurti dailę, priešingą oficialiam sovietiniam menui, sąlygotam deklaracijų ir direktyvų.

Istorijų punktyrai

Pradėjau rašyti iš karto vos grįžusi. Tačiau „7md“ privalo sutalpinti gausybę aktualijų, straipsnių su rugsėjo mėnesį priaugusių ir dar tinkamų vartoti įvykių apžvalgomis (ruduo, visi skuba nuimti derlių, taip ir turi būti), tad fotomenininkų seminaro „Nida 2016“, kaip jau pasibaigusio, tekstas turėjo laiko pabręsti. Gali būti, kad jis kaip koks vasarinis obuolys net kiek patižo, bet čia jau spręsti jums, nes aš uodžiu neįkainojamą Viduržemio jūros šalių kvapą, žiūriu į nokstančias alyvuoges ir, oda gerdama lengvą lyg pūkas vakaro vėją, dar kartą peržiūriu tekstą. Tiesa, labai nuo Nidos nenutolau, nes vasara, atkakliai slėpusis visą rugpjūtį, rugsėjo pradžioje susigriebė ir pašildė net mūsų Baltijos jūrą iki tinkamos maudynėms, Nidos paplūdimį paversdama malonumo arena.

Nuo seniau, nes lankausi ne pirmą kartą, buvau susidariusi įspūdį, kad tarptautinis fotografų seminaras Nidoje – tai vieta, kur žmonės susirenka kalbėtis apie objektyvus, puikuotis naujausiais skaitmeniniais aparatais ir fotografuoti, fotografuoti, gaudyti tuos auksinius kadrus, gamtos grožybes ir kitus saulėlydžius. Todėl jau keleri metai nė nemaniau važiuoti. Greičiausiai šiemet suviliojo personalijos. Paskaitų lektoriai, tokie kaip Natalija Arlauskaitė, Agnė Narušytė, Kęstutis Šapoka, Nerijus Milerius, Ričardas Šileika ir kiti tikrai neatrodė kankinsią židinio nuotoliais ir išlaikymais. Tad atvėriau diafragmą ir leidausi į paskaitų srautą. O jų daug – po dvi rytines, vos spėji maudytis (vis dėlto Nida!), valgyti, ir vėl paskaitos, knygų pristatymai, knygų leidėjų prisistatymai ar įvairios diskusijos, jei vėl praalkote, tenka derinti maistą ir fotografų prisistatymus, po to rinktis – maudytis tamsoje ar žiūrėti filmą. O gal tiesiog gulėti po krintančiomis žvaigždėmis ant Parnidžio kopos. Krito jos gausiai, lyg organizatorių užsakytos, ir va čia visai derėjo galvoti apie sekundes, jų dalis, apie mus pasiekiančią šviesą, nes pati fotografija – kadaise prabėgusios jautriąja medžiaga šviesos pėdsakas.

PUSLAPIS
6

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”