Ar nustebote? – klausia parodos-konkurso kataloge viena iš kuratorių Jolita Liškevičienė (kuravo drauge su Ieva Babilaite). Taip, nustebau, nes knygų iliustracijai atgyti tarp juodų raidžių yra įgimta, tad ir nustebti galima ne kartą, dairantis tarp daugybės su knyga susijusių kūrinių. Paprastai verčiant iliustruotos knygos puslapius net kvapą užlaikęs ieškai, kad vaizdas atvertų duris, langą, kelią, pasaulį, o gal mažo vaiko, žvėrelio perspektyvą, gal tik atspindžius ar masinančią formą, kuri įdomi būtent tuo, kad neaišku, kas tokia, kam skirta, bet negali atplėšti akių. Visa tai galima rasti parodoje „O imago!“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Šiuo metu Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje veikianti Andriaus Zakarausko kuruota paroda „Kita energija“ kelia dvejopus jausmus: iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiška beprotybė: kas galėtų sumąstyti daryti parodą tokioje vizualiai aktyvioje, intensyvioje ir sudėtingoje erdvėje? Tačiau žinant Zakarausko sau keliamus kūrybinius uždavinius, meninius tyrinėjimus ir apmąstymus, pasirinkimas atrodo nuoseklus ir natūralus, pratęsiantis menininko tyrimus apie tapybos ir erdvės, garso, meno, kultūros ir žmogaus istorijos santykį. Paroda intriguoja ir yra įdomi kaip kuratoriaus žvilgsnis į sudėtingą muziejaus erdvę, skambančią spalvomis ir vaizdiniais, kurie kuria aktyvų vizualinį triukšmą. Garsas dažnai tampa vaizdo, šio tapytojo potėpio, tęsiniu arba net atskira instaliacija ar performansu, papildančiu, pratęsiančiu kūrinį. Šiuo atveju tęsiniu ar papildiniu tapo visa muziejaus erdvė. Parodoje dalyvauja beveik dvidešimt skirtingų kartų menininkų – tai ir neseniai mokslus baigę Zakarausko studentai, ir jo kolegos profesoriai, ir aukščiausius nacionalinius apdovanojimus pelnę menininkai.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Paroda „We can be heroes“, skirta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) veiklos 15 metų sukakčiai, vienoje erdvėje sujungė menininkus, tam tikru etapu tapusius KKKC herojais: padėjusius kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvavimu jo svarbiausiuose, kertiniuose renginiuose.

Užsukus į „Titanike“ veikiančią parodą „Revizija“, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus aplanko miglotas déjà vu jausmas – atmintyje iškyla 1988–1989 metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sparčiai besikeičianti politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija ir tuomet dar iš tikrųjų Naujuosiuose instituto rūmuose surengta paroda, iš fondų iškėlusi ankstyvojo sovietmečio studentų kūrinius, daugiausia – teminius paveikslus iš dar ne tokios tolimos to meto klasikų jaunystės, ir sulaukusi nemažai prieštaringų vertinimų. Reiktų šią parodą prisiminti geriau, surasti trisdešimties metų senumo informaciją ir refleksijas spaudoje.

Mūsų takioji modernybė todėl ir taki, kad nieko pastovaus čia nelieka: keičiasi net, regis, tvirčiausiai žinotų sąvokų, tokių kaip meilė, prieraišumas, saugumas, apibrėžimai. Ką ir kalbėti apie meno šakų apibūdinimus, kur vizualiųjų menų sritys jau senokai susiliejo su multimedija, kur bet koks skirstymas kartais atrodo ne tik beprasmis, bet netgi ir nekorektiškas. Tačiau greta tarpdisciplininio meno sėkmingai tebeegzistuoja antrą šimtmetį marinama tapyba, skulptūra ir grafika, visa tai eksponuojama meno mugėse ir perkama interjerams bei muziejams, todėl kelti klausimą – kas šiuo metu yra „tradicinės vaizduojamosios dailės“ sritys, regisi logiška.

Antros lapkričio savaitės parodų atidarymai ant vienos smilgos suvėrė tris nepalyginamus autorius: a.a. Augustiną Savicką, Kęstutį Grigaliūną ir Rūtą Spelskytę. Tai trys skirtingos kartos, visiškai kitokios raiškos, interesai bei parodų formatai (retrospektyvinė, teminė ir disertacijos pagrindu). Tačiau visose teko pamąstyti apie kūrybos gausą. Kaip su ja elgiamasi ir ką ji gali reikšti. Šio keblaus reikalo imsiuosi chronologine tvarka, pagal vyresnybę.

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.