Raktažodis: Vidas poškus

Meno espreso

Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.

Tapyba kaip žaizda

Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?

Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Šešėlių karalystėje dvigubu žvilgsniu

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

Amžinos vertybės, kurios visuomet aktualios

Būkime atviri – Saulė Kisarauskienė, kaip menininkė, yra užgožta savo sutuoktinio Vinco Kisarausko. Turbūt ne nuo to reikėtų pradėti analizuoti net dvi dailininkės parodas (viena – paskutinių metų tapybos – veikė „Akademijos“ galerijoje, kita – labiau monotipijų, pačios autorės įvardijamų kaip moliotipijos, iki šiol veikia Aistės Kisarauskaitės namuose įkurtoje galerijoje „Trivium“). Nes vis dėlto šeiminiai santykiai, žmogaus charakteris ir kitokie ad hominem, regis, nelabai turi ką bendro su galutiniu rezultatu – meno kūriniu. Žinoma, jeigu tik nesame geltonos spalvos ar psichoanalitinio metodo dailės kritikoje atstovai. Kita vertus, nelyginti S. Kisarauskienės su V. Kisarausko ar kitų tos kartos menininkų – Juzefos Čeičytės, Algirdo Steponavičiaus, Vytauto Šerio, Vytauto Valiaus, Kazės Zimblytės, Birutės Žilytės – personalijomis ir, svarbiausia, kūriniais, vėlgi būtų netikslu. Ypač dėl to, kad šiuos menininkus, jų kartą jungia panašios vertybės, giminingi plastikos ir estetikos principai. Trumpai tai apibendrinsime paminėdami 7-ojo dešimtmečio menininkų poziciją kurti dailę, priešingą oficialiam sovietiniam menui, sąlygotam deklaracijų ir direktyvų.

Piligriminė kelionė po Vilnių

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

 

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Reikalinga ar nereikalinga?

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

Dar vienas kraštelis

„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.

Mokytojas ir mokinys, skirtingi ir panašūs

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

 

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”