Raktažodis: Venecijos bienalė

Nesavarankiškos pastabos

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Nuolat pasirodanti sovietinė praeitis

Galbūt tai sutapimas, o gal taip nutiko dėl regioniniame šiuolaikiniame mene tvyrančios atmosferos, tačiau visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristato projektus, kuriais atsigręžiama į sovietinę praeitį ir ji perdirbama šiuolaikinio meno praktikomis. Norėdamas suprasti, kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai bei juos reprezentuojančios institucijos (beje, ir pačios valstybės) vis dar sprendžia sovietinės istorijos klausimus, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kodėl šio tarpsnio palikimas posovietinėje neoliberalioje kultūroje vis dar bado akis, pokalbiui pakviečiau meno kritiką ir kuratorių Viktorą Misiano. Šiais metais jis Venecijos bienalėje kuravo paralelinę parodą „Ornamentalizmas“ ir nagrinėjo mano jau minėtą temą keliose 2007 m. kuruotose parodose, pavyzdžiui, „Progresyvioji nostalgija“ (KUMU ir KIASMA muziejuose). Šiame pokalbyje Misiano pateikia naudingų teorinių įžvalgų, padedančių perskaityti ir įvertinti sovietinės praeities pėdsakus šiuolaikiniame mene. Pokalbyje aptariamos tokios temos kaip nostalgija ir egzotizmas, trauma ir netekties išgyvenimą lengvinantis gedėjimo procesas, menininkas kaip neomitologijų kūrėjas, magiškasis istoricizmas, neoliberaliosios vadybos įgūdžiai ir globalizacijos šešėlyje atsidūręs regionalizmas.

Ryžtingų sprendimų priėmimo baimė tvyro visur

 

Kaip iš dėlionės gabalėlių susideda visatos

Sudėlioti dėlionę iš 30-ties gabalėlių sugebėtų net vaikas. Ar taip pat lengva būtų surinkti dėlionę iš peilio, vaizdo pro langą, lovos, seniai mirusio prezidento ir raudonai dažyto traktoriaus? O jei tie objektai būtų išmėtyti po visą šalį, ar sugebėtum? O jei jie išsibarstytų ne vien erdvėje, bet ir laike, ar turėtum kantrybės išlaukti?
 
Jei smalsu pamatyti, kaip tai įmanoma, Pamėnkalnio galerijoje iki liepos 11 d. vyksta latvių modernaus ir šiuolaikinio meno paroda „30 iš 30“. Joje kuratoriai Raimondas Kalējas ir Uldis Jaunzemas-Pētersonas sudėliojo dėlionę iš trisdešimties per pastaruosius trisdešimt metų sukurtų kūrinių. Neapsiribodami kuria nors viena medija, latviai eksponuoja kone visas dailės šakas: tapybą, grafiką, skulptūrą, tekstilę, videomeną, fotografiją, netgi žemės meno dokumentaciją. Tokia įvairovė, nors ir subjektyvi, pagrįstai gali vadintis šiuolaikinio Latvijos meno apžvalga.
 
Paroda sužavi tuo, kad nėra apkrauta visa aiškinančiais tekstais, tad kiekvienas laisvai gali galvoti, ką tinkamas. Smagu, jog kūriniai tikrai kalba, pasakoja savo istorijas, verčia įsijungti vaizduotę. Neabejoju, kad ekspozicija siūlo šimtus skirtingų interpretacijos galimybių, priklausančių nuo pačių lankytojų.
 

Ar meno pasaulis tėra sandėris?

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Kaulas vartotojui

Nemėgstu masinių vaikštynių, bet man visai patinka Kultūros naktis. Gal dėl to, kad šiuo metų laiku taip iki galo ir nesutemsta? O gal smagu matyti šitiek žmonių, išėjusių į gatves paragauti meno, kuris, sako, nereikalingas? Ne, ne visai tai. Greičiausiai mane traukia pasibastyti su draugais po savąjį miestą taip, lyg jis būtų svetimas, tapęs muge, kurioje galima ne ką nors nusipirkti, bet rasti rafinuotų patirčių, išmušančių kasdienybės kamščius.
 
Kultūros naktis bent atrodo demokratiška – čia visko tiek daug, visos institucijos atveria duris, net pačias solidžiausias, šalia ir šiaip veikiančių parodų vyksta renginiai – linksminantys, žadantys atverti praeities paslaptis. Užėjęs gali nepastebimai plaukti su minia, likti incognito, kitaip nei kitomis dienomis, kai tave persekioja tavo paties žingsnių aidas tuščiose salėse ir prižiūrėtojų akys. Be to, esi laisvas atrasti ką nors įdomaus ir užsibūti arba išeiti, vos tik pamatai, kad paroda, spektaklis, koncertas – ne tau.
 
Kultūros naktis leidžia mažame Vilniuje pasijusti lyg kokiame didmiestyje, kuriame neįmanoma visko apeiti. Bet, aišku, yra ir kita pusė: galimybė įsigilinti į ką nors sudėtingesnio susitraukia iki paskui tave einančio žiūrovo stumtelėjimo, iki nuobodulio akimirkos, nekantravimo pamatyti, kas toliau, būti kitur, tik ne čia. Todėl organizatoriai jau tikriausiai pastebėjo: Kultūros nakčiai labiausiai tinka žaismingi, ryškūs, stambūs ir efektingi dalykai, tokie kaip didžioji geltona galva prie „Titaniko“ Maironio gatvėje.

Tiriant bendrą praeitį

56-oje Venecijos bienalėje Baltijos šalys pristato šiuolaikinių menininkų projektus, skirtingais būdais mezgančius ryšius su sovietine praeitimi. Žiūrint formaliai, sovietinė šių šalių istorija pasibaigė 1990 ir 1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo, o jau 1999-aisiais jos tapo Venecijos šiuolaikinio meno forumo dalyviais. Nuo to laiko jų nacionaliniuose paviljonuose jau buvo rodyti projektai apie probleminį sovietinį paveldą, pavyzdžiui, estų menininkės Kristinos Norman „Po karo“ („After the War“) 2009 m. ar Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ 2007-aisiais. Pastarasis buvo pažymėtas bienalės žiuri už įžvalgų paviljono sampratos ir tautinio identiteto tyrimą, atliktą su subtiliu humoru ir įtraukiantį žiūrovus į intriguojantį pasakojimą. Į kokias istorijas Baltijos šalių menininkai kviečia įsitraukti šį kartą, kokius naujus žvilgsnius į bendrą praeitį siūlo? Kaip jų parodose konstruojamas praeities santykis su šiandiena ir kokiais būdais ji integruojama į globalų šiuolaikinio meno diskursą?

Jau galima skristi

 

Karlo Marxo „Kapitalas“ yra pagrindinis šiųmetės Venecijos bienalės motyvas. Bet politika dvisluoksnė – tik pagaląsti kalbos kirviai „už“ ir „prieš“. Visa kita lieka už borto. Todėl anas mano straipsnis skambėjo kaip neišvengiamo pralaimėjimo kapitalui mantra (7 meno dienos, 2015 05 15). Tačiau tai – tik putos patirčių jūros paviršiuje. Tokius banalius palyginimus įperša pati Venecija, kur žmonės protestuoja ne prieš gėjų paradus, bet prieš didžiuosius laivus. Ir protestas ten atrodo kaip spalvingas meno performansas.
 
Į vandeninius apmąstymus pastūmėjo ir specialiu paminėjimu pažymėta Joan Jonas, kurios instaliacija „Jie ateina pas mus be žodžių“ užpildo JAV paviljoną kaip skystis. Įėjęs iškart panyri į susapnuotą tikrovę. Vaikai laksto tarp didžiulių korių ir žaidžia bites užsikasdami jų blizgančiais geltonais kūnais. Menininkės balsas pasakoja pusiau mitinės, pusiau šeimyninės patirties sagą, kai gamtoje dar gyvena dvasios, vaikai gali apkabinti žuvis, o seni žaislai tuoj prakalbės. Šito sklandymo virš trūkinėjančios tikrovės netrikdo net amžinos žiūrovų fotosesijos centriniame veidrodžių kambaryje, kurio sienas tirpdo raibuliai, atsispindintys nuo kandeliabro kabučių. Nors Joan Jonas pasisako prieš gamtos naikinimą, ji nemoralizuoja. Ji atgaivina pasakas, nardina tave į svajas ir užkrečia noru priešintis bukam išnaudojimui stipriau nei politiniai šūkiai.

Moore’as, vėlyvas pripažinimas ir ukrainiečių „okupacija“

Nuo gegužės 22 iki liepos 11 d. Londone, „Waddington Custot Gallery“, parodoje „Rodenas, Brancusi, Moore: skulptoriaus akimis“ („Rodin, Brancusi, Moore: Through the Sculptor’s Lens“) pirmą kartą viešai bus rodomos neįgyvendintų Henry Moore’o skulptūrų, jau neegzistuojančių molinių eskizų, nuotraukos. Britų dailininkas 1957 m. pristatė apie dvidešimt kūrinių UNESCO rengiamam skulptūros konkursui, vienas jų įgyvendintas ir tapo neatskiriamu Paryžiaus peizažo elementu (nuo 1958 prie UNESCO pastato). Šios paties autoriaus atliktos nuotraukos siūlo ne tik įžengti į „garsaus skulptoriaus kūrybos virtuvę“, bet ir mintyse pasiginčyti su tuometinės komisijos atrankos kriterijais. Prieš porą metų aukcione nuotraukas įsigijęs Davidas Grobas sako, jog būtų pasirinkęs motinos su vaiku skulptūrinę kompoziciją. Įdomu ar jis susipažinęs su vaikų psichologiją tyrinėjančios psichoterapeutės Alice Miller Mooro skulptūrų interpretacija, kur aptakiose skulptūrose su mažomis, neišreikštomis galvomis ji atpažįsta skulptoriaus vaikystės matymo perspektyvą ir patirtį – valdingos ir ligotos motinos nugaros tepimą vaistais.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”