Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.

Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis – pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys – parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.

Ne taip seniai, nepamenu, kokius reikalus spręsdami, su Vaidu Jauniškiu pasvarstėme ir apie įsigalėjusią virtualybę, turinčią mums atstoti gyvas / materialias patirtis.

„Nežinau, kaip jaučiasi mėgstantys operą, tačiau teatras online beveik neįmanomas“, – sakė Vaidas.

Ilgą laiką buvę nematoma zona pačiame miesto centre, tarytum iš tiršto rūko prieš pat nosį išniro Radvilų rūmai. Šio istorinio objekto atgaivinimas pagal šiuolaikiškus, gero skonio standartus auksinėmis raidėmis įsirašys į iniciatyvaus LNDM direktoriaus Arūno Gelūno biografiją, liks vertingu įrašu ir kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, atsiliepusio į prašymus, gerų darbų sąraše. Projekto prasmingumas nekelia abejonių net skausmingo „žmogus vs infrastruktūra“ konflikto kontekste, nes tai buvo tiesiog apleistas reikalas, kuriam reikėjo vizijos. Ne tik todėl, kad renovacija buvo pradėta dar iki visuotinės COVID-19 nelaimės, bet ir todėl, kad ji atlikta itin korektiškai – atnaujintuose (atvertos dalies) interjeruose nėra nieko nereikalingo ir viskas, ką įmanoma dar pritaikyti, įtraukta į naująjį įvaizdį (architektų Lino Tuleikio ir Kęsto Vaišnoro komanda), pasirenkant minimalistinius sprendimus. Tai vadinčiau aukšto laipsnio kūrybingumu, nes švaistyti pinigus dekoracijoms daug išmonės nereikia.

Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.

Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės kūrybą pastaruoju metu Lietuvoje galima būdavo pamatyti nebent mugėje „Art Vilnius“. Lapkričio 6 d. galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16) Vilniuje atidaryta menininkės paroda, kur eksponuojama apie trisdešimt naujų jos paveikslų ir skulptūrų, sudėliotų į ir aplink pagrindinį, kiek neįprasto žanro kūrinį – skulptūrų instaliaciją „Pusryčiai ant žolės“.