Raktažodis: VDA

Ciklas „Mano teritorijos“: VII konferencija

2017 kovo 31 d. Vilnius, VDA, Maironio g. 3, Titanikas, Dizaino inovacijų centras  110 auditorija
Rytinė sesija:  
                     
10:00 -10:45  dr. Margarita Jankauskaitė (Lygių galimybių  plėtros centras).
Smurtas prieš moteris - problema, kurios matyti nenorime.
2017-ieji  paskelbti kovos su smurtu prieš moteris metais Europos Sąjungoje. Tikimasi, kad jie taps proveržio kovojant su šia problema pradžia. Pranešimo tikslas - pažvelgti  į šį reiškinį iš arčiau: jo formas, paplitimo mastus, sąsajas su lyčių nelygybe visuomenėje. Mėginsime atsakyti į klausimą, "kodėl ji jo nepalieka" ir kodėl esame linkę kaltinti smurtą patyrusias moteris.
 
 
11:00-11:30  dr. Loreta Mačianskaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
HANIOS LUKAUSKAITĖS AUKŠTUMOS IR ŽEMUMOS.
Šiemet plačiai minimas A.J. Greimo šimtmetis aktualizuoja ir  Onos (Hanios)  Lukauskaitės- Poškienės (1906-1983), poetės, vertėjos, bibliotekininkės, visuomenės veikėjos, politinės kalinės, disidentinio judėjimo dalyvės asmenį ir kūrybą. Jau būdamas  garsiu moksininku, Greimas Lukauskaitę pripažino buvus vienu svarbiausiu žmonių, paveikusių jo intelektualinį ir emocinį formavimąsi, jaunystės laikų draugės  dramatišką  gyvenimą, žvelgdamas iš Prancūzijos tolių, jis interpretavo kaip “gražaus gesto” kūrybinę realizaciją. Talentinga poetė ir Sibiro memuarų  “Lagerio pasakos” autorė, vienintelė Lietuvos Helsinkio grupėje dalyvavusi moteris šiuo metu yra gerokai pamiršta ir likusi deramai neįrašyta į kultūros diskursą. Atmintį apie ją palaiko nebent iškilių Lietuvos  vyrų memuariniai kontekstai.  Venclova  Lukauskaitę vadino vie­na iš pa­čių gar­bin­giau­sių as­me­ny­bių, ko­kias ka­da nors bu­vo pa­gim­džiu­si mū­sų tau­ta, tvirtino, kad bū­si­mie­ji is­to­ri­kai mi­nės jos var­dą ša­lia to­kių  mo­te­rų, kaip Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė ar­ba Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė.
Atskiro dėmesio nusipelno sudėtinga poetės ir jos literatūrinio mokytojo Kazio Borutos santykių pynė, buvusios mylimosios biografinio siužeto projekcija romane „Baltaragio malūnas“.
Lukauskaitės "gyvenimo" forma apima įvairias moteriškų laikysenų - herojės, atsiskyrėlės, gundytojos, raganos, motinos, bendražygės, menininkės - galimybes, nei su viena iki galo nesusitapatindama ir nė vienos neišsemdama.
 

11:40 – 12:10   dr.  Solveiga Daugirdaitė  (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
KAIP SUKURIAMOS ĮŽYMYBĖS? KETURIOS KNYGOS APIE GALINĄ DAUGUVIETYTĘ.
Pranešime gvildenami „žvaigždžių gamybos“ mechanizmai pasitelkiant vieną ryškiausių pastarųjų metų atvejų – žurnalistės Ingos Liutkevičienės parašytas tris režisierės Galinos Dauguvietytės autobiografines knygas bei ketvirtąją, pasakojančią šių knygų rašymo istoriją. Pranešime svarstoma,  kuo ir kodėl knygose Dauguvietytės sukurtas personažas patrauklus skaitytojams, kokie šios asmenybės bruožai išryškinami, kokius visuomenės lūkesčius ir reikalavimus vyresnio amžiaus moterims atspindi toks herojų pasirinkimas.
 
12:15 – 12:40 dr. Natalija Kapočė (Vilniaus dailės akademija)
OLGOS DUBENECKIENĖS-KALPOKIENĖS IR BARBOROS DIDŽIOKIENĖS SUSIRAŠINĖJIMAS  1952-aisiais metais.
Barbora Didžiokienė 1921 m. kartu su savo vyru atvyko iš Sankt Peterburgo ir apsigyveno Kaune. Olga Dubeneckienė-Kalpokienė su vyru iš Sankt Peterburgo į Lietuvą persikėlė 1919 m., bet vėliau ji išvažiavo į Berlyną ir galutinai apsigyveno Kaune tik 1921 m. Moterys susidraugavo, daug bendraudavo, apie ką liudija B. Didžiokienės dienoraščiai. Kai  Didžiokienė persikėlė gyventi į Dovainonis, prasidėjo jų susirašinėjimas. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės  muziejuje  Kaune saugomi 246 vienetai Dubeneckienės-Kalpokienės laiškų ir atvirlaiškių, adresuotų  Didžiokienei, ir vienuolika   Didžiokienės  neišsiųstų laiškų  Dubeneckienei-Kalpokienei.
Pranešime bus aptariami  moterų  susirašinėjimo ypatumai ir pristatomi išskirtiniai Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės ir Barboros  Didžiokienės epistoliarijos bruožai.
 
12:40 – 13:00  dr. R.Rachlevičiūtė (Vilniaus dailės akademija, AICA)
KELI OLGOS DUBENECKIENĖS-KALPOKIENĖS ASMENYBĖS ŠTRICHAI
Olga Dubeneckienė -Kalpokienė yra puikiai žinoma Lietuvos teatro, baleto ir dailės istorijos dalyvė. Tačiau kai kurių gyvenimo ir kūrybos faktų ir jų interpretacijų revizija yra dar įmanoma. Barboros Didžiokienės sukurti Olgos portretai, šaržai yra neįprasti, nes Olga vaizduojama kaip Arlekinas, Pjero. Pranešime svarstoma, kodėl būtent tokie vaidmenys parinkti Olgai Dubeneckienei - Kalpokienei.
 
13:00 - 13:20 Monika Krikštopaitytė  (Vilniaus dailės akademija, AICA)
MARIJA RAČKAUSKAITĖ-CVIRKIENĖ: SAVAS KAMBARYS AR MARGINALI NAMŲ ERDVĖ?
 
Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės (1921–2004) kūryba nuosaiki, tačiau visais laikais giriama. Nekyla abejonių, kad autorė verta dėmesio, įtartinas – nuolatinis ir pabrėžtinas palankumas. Cvirkienės asmenybės individualumą trikdė ne tik epochos teikiama pirmenybė kolektyvui, bet ir žymūs šeimos vyrai: tėvas, vyras, sesers vyras. Nepaisant to, ji yra viena iš nedaugelio, kuri tyrė/formulavo savo atvaizdą sovietmečio pradžioje, kai autoportreto žanras buvo apmiręs. Ar erdvė, kur save vaizduoja dailininkė yra Virginijos Woolf suformuluotas „Savas kambarys“, ar vis dar marginali namų erdvė, kur anot patriarchato „moterims ir vieta“? Ką apie Cvirkienę pasakoja jos autoportretai?

 
KAVOS  PERTRAUKA
 
Popietinė sesija:
 
Menininkių tribūna
 
13:40 -  14:10  Eglė  Vertelkaitė „Moiros“  (Titanikas, Parodų salės)
 
VDA dėstytojos  Eglės Vertelkaitės paroda "Moiros", kaip ir kiekviena šios  žinomos menininkės personalinė paroda, koreaguoja  bendrą  menininkės kūrybos trajektoriją.  Dailininkė kiekvienoje savo  parodoje taria  naują  raiškos  žodį,  visada  stebindama ir  eksperimentuodama. Ir atrasdama. Šįkart ji pasirinko fotografines, skaitmenines medijas,

 gvildendama likimo temą, pasitelkdama lemties deivių, jų kaukių motyvus.

 
14:20  - 14:50  Lida  Dubauskienė  „214.8“  (galerija "Kairė - Dešinė", Latako g. 3)
 
2011–2017 metų laikotarpiu  žymi  dailininkė  sukūrė darbų ciklą  „214.8“, kuris ir pristatomas  parodoje. Tai, anot  pačios menininkės, yra  214 kilometrų 800 metrų  atstumas tarp dviejų  jai  svarbių taškų. Pasinėrusi į  meninių ieškojimų procesą, dailininkė  neskuba  rengti  personalines parodas, dirba sukauptai, kontempliatyviai.  Ji taupiai renkasi  grafikos  raiškos priemones, nesiekia gluminti. Grafikos meno vertintojai, kolekcionieriai atidžiai seka  kiekvieną  subtilios  menininkės  kūrybos  raidos  punktyrą, įsiminė kiekvieną  jos peizažą  (ypač Vilniaus, Užupio)  laukdami  kiekvieno naujo kūrinio.
 
14:50 -  15:20  Tatjana Diščenko  „Istorijos“  (galerija "Kairė - Dešinė", Latako g. 3)
 
Prityrusi  ofortų  meistrė  Tatjana Diščenko net ir  sukūrusi naują  ciklą "Istorijos"   išlieka  ryški ir  įsimintinta  neorenesansinės  tradicijos  šiuolaikinėje grafikoje tęsėja. Sušiuolaikinta  neoklasikinė  estetika susilieja su rytietiškos dailės tėkme pagimdydama autentišką, trapų vaizdą, kuriuo džiaugiasi didelis būrys  grafikos meno vertintojų. Anksčiau ryškesnė būdavo nyderlandų, kartais italų dailės parafrazė, kuri netikėtai susijungdavo  su viduramžių knygų ar rytietiška miniatiūra. O šįkart viskas lyg ir taip pat, bet kartu ir kitaip.    
 
15:30 – 16:00  Birutė Mar (Titanikas, Dizaino inovacijų centras, 110 auditorija)
 
Aktorė tobulino plastiką, judesį  įvairiuose šokio centruose, teatruose: Londone, tarptautinėje teatro antropologijos mokykloje Danijoje, japonų No teatre ir kt. Sukūrė daugybę monospektaklių, kuriuos režisavo ir juose vaidino. Su jais sėkmingai dalyvavo Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos teatro festivaliuose, pelnė apdovanojimų. Parašė ir išleido prozos, poezijos knygų. Nuo monospektaklio pagal  S.Beketą  "Žodžiai smėlyje" (1998) iki "Ledo vaikų" (2015), "Dostojevskio angelų" (2016)  - toks ilgas, įspūdingas režisierės ir aktorės  ieškojimų įvairovės  ir atradimų kelias, kuriame ypač ryškėja ženkliai besikeičiantis požiūris į kūrybą.   

 
16:10 Diskusijos
 

Daugiau informacijos: Ramutė Rachlevičiūtė
2612094 d. ir 8699 19961 mob.
ramute.rachleviciute@vda.lt

Idėjų hegemonija

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

 

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

Temidė nėra Diana

Apžiūrėti tapytojo Raimondo Gailiūno parodos į Vilnių važiavau iš lėtai rudenėjančios Panemunės. Trijų valandų kelionė autobusu, ir štai – tykų Nemuno tekėjimą pakeičia ūžiantis miesto ritmas: iš natūros į kultūrą. Šiuolaikinė sąmonė turi būti įpratusi greitai „persijungti“ iš vieno režimo į kitą. Tik būna, kad jausena persijungti vėluoja.

Taip jau sutapo, jog vykstant į parodą „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ būtent jos (ramybės) man itin trūko. Pasisemti jos parodoje nesitikėjau, nes pavadinimas, bent jau mane, nuteikia greičiau nerimastingai – gal todėl, kad ta stereotipinė frazė „ištraukta“ iš bažnytinių apeigų terpės? Tiesą sakant, norėjau dar kartą įsitikinti, jog, kaip rašė Charles’as Bukowskis, labiau nepakeliamas gyvenimas yra tų, kurie niekuomet neina iš proto.

Raimondas Gailiūnas laikomas vienu „paslaptingiausių“ šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Ne tik dėl to, kad išgirdus jo pavardę prieš akis iškyla susimąsčiusio (arba mąsliai išsišiepusio) vyriškio su pypke dantyse portretas. Greičiau dėl jo pasirinkimo gyventi ir kurti periferijoje. Nors tiksliau būtų sakyti – kurti gyvenant periferijoje. Manau, kad tai svarbus veiksnys, lemiantis savitą šio tapytojo paveikslų turinį ir leidžiantis formuotis autentiškam jo tapybos stiliui. Tad „paslaptingumą“ Gailiūno atveju labiau reikėtų traktuoti kaip jo paveikslų struktūrų ir jų kūrimo strategiją. Ir netgi, leisiu sau interpretuoti, – kaip jo kūrybos koncepcijos pagrindą (ne temą). Nes „paslaptis“ asocijuojasi su tuo, kas paslėpta, mįslinga, kas siekiama išsiaiškinti (ne paaiškinti). Pats Gailiūnas per mūsų internetinį pokalbį prisipažino, kad jį visuomet domino žmogaus protas. Argi žmogaus sąmonė, jos veikla nėra didžiausia paslaptis?

Reikalinga ar nereikalinga?

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

Mokytojas ir mokinys, skirtingi ir panašūs

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

 

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

PUSLAPIS
9

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”