Raktažodis: VDA

Idėjų hegemonija

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

 

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

Temidė nėra Diana

Apžiūrėti tapytojo Raimondo Gailiūno parodos į Vilnių važiavau iš lėtai rudenėjančios Panemunės. Trijų valandų kelionė autobusu, ir štai – tykų Nemuno tekėjimą pakeičia ūžiantis miesto ritmas: iš natūros į kultūrą. Šiuolaikinė sąmonė turi būti įpratusi greitai „persijungti“ iš vieno režimo į kitą. Tik būna, kad jausena persijungti vėluoja.

Taip jau sutapo, jog vykstant į parodą „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ būtent jos (ramybės) man itin trūko. Pasisemti jos parodoje nesitikėjau, nes pavadinimas, bent jau mane, nuteikia greičiau nerimastingai – gal todėl, kad ta stereotipinė frazė „ištraukta“ iš bažnytinių apeigų terpės? Tiesą sakant, norėjau dar kartą įsitikinti, jog, kaip rašė Charles’as Bukowskis, labiau nepakeliamas gyvenimas yra tų, kurie niekuomet neina iš proto.

Raimondas Gailiūnas laikomas vienu „paslaptingiausių“ šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Ne tik dėl to, kad išgirdus jo pavardę prieš akis iškyla susimąsčiusio (arba mąsliai išsišiepusio) vyriškio su pypke dantyse portretas. Greičiau dėl jo pasirinkimo gyventi ir kurti periferijoje. Nors tiksliau būtų sakyti – kurti gyvenant periferijoje. Manau, kad tai svarbus veiksnys, lemiantis savitą šio tapytojo paveikslų turinį ir leidžiantis formuotis autentiškam jo tapybos stiliui. Tad „paslaptingumą“ Gailiūno atveju labiau reikėtų traktuoti kaip jo paveikslų struktūrų ir jų kūrimo strategiją. Ir netgi, leisiu sau interpretuoti, – kaip jo kūrybos koncepcijos pagrindą (ne temą). Nes „paslaptis“ asocijuojasi su tuo, kas paslėpta, mįslinga, kas siekiama išsiaiškinti (ne paaiškinti). Pats Gailiūnas per mūsų internetinį pokalbį prisipažino, kad jį visuomet domino žmogaus protas. Argi žmogaus sąmonė, jos veikla nėra didžiausia paslaptis?

Reikalinga ar nereikalinga?

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

Mokytojas ir mokinys, skirtingi ir panašūs

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

 

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

Gera humoro dozė

Šiemet minime svarbaus Lenkijai įvykio 60-ąjį jubiliejų, nes jis žymi labai trumpą laikotarpį po stalinizmo, gal kokius dvejus metus, kai komunistų partija šiek tiek atpalaidavo kontrolę. Žmonės patikėjo, kad įmanoma gyventi laisvai, kad valdžia liberalėja ir nebebus politinio spaudimo. Tai labai smarkiai paveikė kultūrą. Prasidėjo trys labai svarbūs reiškiniai. Pirmasis – tai Lenkų kino mokykla. 1957 m. Andrzejus Wajda Kanuose laimėjo specialų žiuri prizą už filmą „Kanalas“ ir tai buvo tarsi naujo reiškinio Lenkijoje manifestacija. Antrasis – tai Lenkų plakato meno mokykla, o trečiasis – Lenkų animacijos mokykla. Bet antrasis ir trečiasis reiškiniai buvo labai susiję, nes tokie menininkai kaip Janas Lenica ir Walerianas Borowczykas buvo puikūs plakato kūrėjai, ypač Lenica, visą gyvenimą visame pasaulyje garsėjęs kaip plakato meistras. 1959 m. jis emigravo į Prancūziją, po to į Vokietiją ir dėstė dizainą daugelyje aukštųjų mokyklų, įskaitant Kaselio universitetą ir Berlyno dailės akademiją. 1956 m. prasidėjo Lenkų animacijos mokykla, pirmasis to judėjimo filmas „Kartą gyveno“ tapo ypatingos animacijos rūšies pradžia: tai buvo lyg esė, lyg vaizdų ir muzikos koliažas, filosofinis eskizas be scenarijaus, be specialios kino studijos įrangos; tai buvo lyg anekdotas, pokštas. Bet taip pat tai buvo labai geras meno kūrinys ir tuo laikotarpiu Lenkijoje tokį dalyką buvo gana nesunku padaryti, nes šitie jauni vyrukai, Lenica ir Borowczykas, sutiko dar vieną vaikiną iš Lenkijos prodiuserių asociacijos ir jam pasakė: turime idėjų. O tas kitas vyrukas sako: gerai, darom. Jokių problemų. Neturite scenarijaus? Dar geriau. Ir per tuos trejus metus jie sukūrė tris labai svarbius filmus: minėtąjį „Kartą gyveno“, „Atlyginti jausmai“ („Nagrodzone uczucia / „Requited Sentiments“) ir „Namas“ („Dom“ / „House“). Tokia ir buvo pradžia. Tai buvo tikra revoliucija, nes niekas nemanė, kad įmanoma padaryti kažką tokio – labai modernaus, labai paprasto, bet labai gero. Pagaliau juk lenkų animacijos tradicija buvo labai stipri. Ji prasidėjo dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje lėlių ir vaikiškų piešinių filmais. Tiesą sakant, Antrojo pasaulinio karo metais Stefanas Themersonas, vėliau dirbęs Londone, kūrė avangardinę animaciją. Bet man svarbiausias momentas buvo Lenicos ir Borowczyko filmas, tad nuo jo ir pradėjau.

PUSLAPIS
9

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”