Žiūrėdami jungtines dviejų menininkų parodas natūraliai savęs klausiame: o kas šiuos du, neretai tokius skirtingus, žmones sieja? Įprastai – tai kolegos kūrėjai, dažnai artimi draugai. Akivaizdu, jog būtina ne tik tarpusavyje sutarti, bet ir iš anksto susitarti, ką, kaip ir kodėl kartu eksponuosi, kuo konkreti bendra paroda bus svarbi kiekvienam autoriui atskirai. Toks sutarimo ir susitarimo reikalas dažniausiai būna keblus, reikalaujantis didesnių ar mažesnių kompromisų, tad duetų parodos nėra labai dažnos.

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

„Užeik į aitvarų ganyklas“, – šiltai paliepia vizitinės kortelės formato kvietimai, atsainiai palikti krūvelėje prie pat įėjimo. Virš kvietimų kaba ir du nespalvoti skelbimai su krabų siluetais, tik šįkart jie ne prašo pagalbos surasti paklydusius augintinius, bet įspėja jų nesumindžioti! Ir iš tiesų ne ore sklando, o ant galerijos grindų jau ryškiai matosi neoninių – rožinės, žalios, geltonos, violetinės – spalvų gyviai.

Kiprą Černiauską ir Martyną Pekarską dar iki šio bendro jų projekto „Titanike“ laikiau esant kūrybiniu duetu. Matyt, dėl prieš keletą metų „Akademijos“ galerijoje surengtų parodų, kurios, kaip patikslino vienas iš autorių, tąkart dar tebuvo sutapimas laike ir erdvėje. Bet šį kartą abu menininkai, beje, panašiu metu studijavę Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sąmoningai suraizgė, sukryžiavo, suklijavo savo kūrybos strategijas ir taktikas, idėjas ir artefaktus.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Šyla oras, o ir parodų atmosfera kaip niekad įkaitusi – natūralu, kad iš pradžių norisi apžiūrėti lauko ekspozicijas. Pirmiausia žiūriu, kas gi vyksta Užupyje įsikūrusiame Kūdrų parke (buvau ten dar prieš oficialų atidarymą), po to skubu apžiūrėti naują galerijos „apiece“ ekspozicinę vitriną „Čiudirkos“ skvere, esančiame V. Kudirkos ir M.K. Čiurlionio gatvių sankryžoje. Na, šįkart turėjau interesų net keliose Vilniaus galerijose – Jono Meko vizualiųjų menų centre, VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto parodų salėje bei Mokytojų namuose įsikūrusioje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Retrospektyvioje apžvalginėje ekspozicijoje VDA parodų salėse „Titanikas“ pristatomi piešimo, tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, dizaino, vitražo, tekstilės ir videokūriniai – rodoma daugiau kaip 150 Dailės skyriaus mokinių darbų, kurie buvo sukurti nuo jo įsteigimo 1960 m. iki šiandien. Ta proga savo įžvalgomis apie šioje mokykloje puoselėjamų tradicijų tęstinumą ir jų kaitą, mintimis, ką reiškia būti „čiurlioniuku“, pasidalino buvę ir esami Dailės skyriaus mokytojai bei mokiniai.

Prieš rinkimus sulaukti valdovų apsišaukėlių pasireiškimo yra visiškai normalu. Dar normaliau, kad jie pasirodo tuomet, kai logikos vis labiau mąžta. Kai net nebėra aišku, kas tas normalumas ir ar tai gerai, ar blogai. Reikšmės tampa tokios lanksčios, kad tegali gėrėtis vis naujomis jų transformacijomis. Štai tuomet į areną žengia triksterio figūra. 

Triksterio – apsimetėlio, manipuliuotojo, perkūrėjo – struktūrinė forma yra žinoma dar iš mitologijos (Hermis tyčia iškraipydavo nešamas žinias), vis pasirodanti permainų ir netikrumo laikais (apsimetėliai valdovai, karnavalo tradicija, commedia dell’arte, juokdario pozicija). Vis dėlto akivaizdžios apgaulės kūrėjas triksteris sugeba kurstyti troškimą juo įtikėti. Šis kultūrinis herojus dega noru kūrybiškai griauti, trikdyti, perkurti pasaulio taisykles. Triksteriškam menininkui visai nerūpi tiesa, jo siekiamybė yra fikcija, o dar geriau – neišnarpliojamas šių mišinys. Pasak Gintauto Mažeikio, klasikinis apibrėžimas triksterį apibūdina kaip šėliojantį, daugiaveidį, bestiarišką ir antžmogišką herojų, kuris savo iniciatyva užtikrina kultūrines, politines, psichologines transformacijas. Tai įkvėptas kūrybinis darkytojas (creative disruptor), kuris pridaro žalos, dažniausia kvailais juokavimais, ne iš troškimo kenkti, o be jokios priežasties: dėl žaidimo džiaugsmo, kad būtų linksmiau. Jam būdingas nesaikingas gaivališkumas, tiesiau kalbant – betikslis ištvirkimas. 

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.