Beformis parodos kūnas susisuko į ratą. Baltoje klausykloje saugu nusirengti dienos triukšmą ir kažkuria prasme nusilenkti visoms čia esančioms ištapytoms formoms bei dėmėms. Iš kokių šaltinių ateina taip ilgai laukti žodžiai, kokiu sirenišku balsu prišaukiami vaizdiniai, kaip maitinamos bevaisės pauzės ir kokiu pavidalu pradeda egzistuoti kūriniai, gavę pirmąjį impulsą iš kūrėjo? Šeši jaunieji menininkai – Paulina Domašauskaitė, Kristijonas Gurčinas, Benas Matijošaitis, Jonas M. Meškauskas, Liucija Pačkauskaitė, Emilis B. Šeputis – kuria erdvę negimusių idėjų kapinynui.
Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.
„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?
Tamsi, metalinių pastolių porėtu kiautu padengta saugykla. Iškaba, įspėjanti atsargiai vaikščioti. Strypai ir vietomis tvarkingai, o pakraščiuose chaotiškai sumestos plieninės plokštės dengia beveik visą erdvę. Taip Arturo Bukausko parodoje „Atriškite ir leiskite jam eiti“ transformuojasi įprastai akinamai balta „Titaniko“ pirmo aukšto salė (parodos architektūrą kūrė Mindaugas Reklaitis). Kiekvienas žengtas žingsnis čia aidi, rėžiasi į plieninį kietą grindinį. Bet tai ne vienintelis garsas šioje šaltai tamsioje vietoje – visur pasklinda iš nežinomų šaltinių girdimas ūžimas, nejaukiai atsimušantis į visus metalu dengtos erdvės užkaborius (parodos garso takelio autorius Benas Buivydas).
Vilniuje, Istorijų namuose, atidaryta paroda skambiu pavadinimu „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“. Pavadinimas intrigavo ir kvietė pažiūrėti, kaip sąmokslo teoretikų portretas vaizduojamas populiariojoje kultūroje, kokiomis teorijomis jie gyvena ir kvėpuoja. Tema aktuali, nes visuomenėje, gyvenančioje žiniasklaidos diktuojamu „kaip savaitė, taip mergaitė“ ritmu, sąmokslo teorijos sparčiai plinta ir aktyvuoja kolektyvinę vaizduotę. Suprantama, kad ir oficialios institucijos priverstos veltis į tai, kas lig šiol likdavo mandagaus diskurso paraštėse. Paroda siekia supažindinti lankytojus su sąmokslo teorijos sąvoka ir tų teorijų istorija, kaip jas atpažinti, įvertinti ir joms atsispirti, deklaruoja nenorinti pašiepti kitaip mąstančiųjų, siekianti skatinti diskusiją ir žvelgti į pasaulio įvykius adekvačiai.
Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.
Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius.
Gimtadienis tęsiasi – privalgę pyragų, plaukiame siūbuojančiu laivu, prikimštu įvairių vaizdų vaizdelių, siužetų ir kontekstų. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros 25-mečio (savi)refleksijai skirtos parodos „Mediaramos“ dalys atsiranda vis nenuskęstančiame „Titanike“. Dviejuose parodų salių aukštuose susijungia dabartinių studentų (pirmame aukšte parodą jie – Viktorija Balkutė, Dovydas Černiauskas, Natalija Lokcikaitė bei Julija Kuprijaškinaitė – ir kuruoja) ir jos formavimąsi stebėti galėjusių dėstytojų (antro aukšto parodos kuratorės – akademijoje dėstančios Irma Stanaitytė-Bazienė ir Laura Stasiulytė-Gudaitė) vizijos.
Anonsuojama paroda ir ją lydintis kūrinių katalogas man yra ilgesingos laukimo erdvės, kuriose pirmiausia apmąstoma menininko kūrybinė biografija ir dėliojasi būsima vaizdinės patirties kelionė. Ką prisiminiau, ko tikėjausi ir dėl ko nuogąstavau prieš ateidama į retrospektyvinę Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių parodą „Titaniko“ antrame aukšte?
Žmogus tiek siekė pusiausvyros, kad Dievas dovanojo jam šeštą, septintą ir aštuntą rankos pirštą. Ir vos tik rasdavosi dirva doram jo poelgiui, sujudėdavo vidinių demonų išlaisvinimo pirštelis. Pradėjus aktyviai gyventi imdavo trūkčioti atsakingasis už tingumą. Ir taip kasdien. Keitėsi dienos, ėjo savaitės, bet nušvitimo ir ramybės nebuvo. Atvirkščiai – dienas lydėjo didis nuovargis. Vieną kartą žmogelis prisnūdo ir susapnavo ypatingą vietą – vidinius namus, kurių mes taip ilgimės. Visi ten gyveną jaukiai ir darniai kartu su šliužais, žemėje esamais ar išgalvotais gyviais.