Raktažodis: Titanikas

#Menocelės, #ArtVilnius ir #VDAgynimai

Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus. 

Būsena be uosto

„Kultūros naktis“ yra įvykių medžioklė tamsoje, iriantis per žmonių minias. Orientuotis padės beveik begalinė programa internete, žemėlapiai ir lankstinukai. Tačiau ne viską į juos spėta įtraukti – tarkim, „Meno celių“ kataloge nebus ką tik Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje bakalauro studijas baigusio Lauryno Skeisgielos kūrinio, nors jis bus eksponuojamas „Titaniko“ ketvirtame aukšte, 431C studijoje. Tačiau apie jį rašau ne tik dėl to – manau, autorius čia itin įtaigiai supynė fotografijos teorijas su institucijos gyvenimu ir dabarties nerimu.

 

Kartu su Laurynu įėjusi į fotostudijos tamsą, kurį laiką tiesiog stovėjau pagauta transo – ne tik akimis, bet ir visu kūnu siurbiau reginį. Atrodė, tarsi būčiau patekusi į vaizduotės pakeistą erdvę – lyg ir pažįstamą, bet ne visai, lyg ir apčiuopiamai trimatę, bet aiškiai netikrą. Tokie percepcijos sutrikimai – vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali suteikti menas. Bet Skeisgielos instaliacijoje ties tuo neleido apsistoti intelektualinis rebusas.

Iš Edeno į skaistyklą

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Moirų mazgai

Idėjų hegemonija

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

„Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio... Tylos nuojauta“

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

 

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Ša! Moteris kalba

Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.

 

O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”