Raktažodis: Titanikas

Iš Edeno į skaistyklą

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Moirų mazgai

Idėjų hegemonija

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

„Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio... Tylos nuojauta“

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

 

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Ša! Moteris kalba

Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.

 

O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Neišbaigta

Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.

 

„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”