Raktažodis: Titanikas

Moirų mazgai

Idėjų hegemonija

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

„Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio... Tylos nuojauta“

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

 

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Ša! Moteris kalba

Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.

 

O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Neišbaigta

Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.

 

„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”