Kai buvau paauglys, seksualinis švietimas mokykloje apsiribojo vietos ligoninės akušerės paskaitomis su pagąsdinimais ir palinkėjimais neužsiimti „tuo“ iki vedybų. Teko griebtis savišvietos. Šaltiniais tapo Stendhalio, Ericho Marios Remarque’o, Maksimo Gorkio (neaprėpiamą „Klimo Samgino gyvenimą“ pirmąkart perskaičiau iš paaugliško smalsumo, bet kelis kitus – jau vedamas noro suprasti Rusijos istoriją), Emile’io Zola ir Guy de Maupassant’o romanai. Sakyčiau, ne pati blogiausia literatūra. Tėvai šias knygas iš pradžių bandė slėpti, bet paskui susitaikė, nes prie pietų stalo nebeužduodavau klausimų, ką reiškia žodis

2009 m. brolių Coenų juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (BTV, 19 d. 21.25) – ne idiotas, bet jis taip pat nusipelnė meilės ir užuojautos. Laris Gopnikas (Michael Stuhlbarg) yra koledžo profesorius, dėsto fiziką, o ekrane – 1967-ieji. Jo žmona nori skirtis ir Laris pradeda svarstyti apie gyvenimo vertybes. Jis turi ir kitokių problemų: stinga pinigų, duktė vagiliauja, namuose apsigyveno brolis tinginys, Laris gauna anoniminius laiškus, jį terorizuoja

Amerikiečių dokumentininkas Davis Guggenheimas (jo filmas „Nepatogi tiesa“ yra pelnęs „Oskarą“) susirūpino savo tautiečių švietimo sistema. 2010 m. pasirodęs „Belaukiant Supermeno“ (TV3, 9 d. 00.50) kritiškai analizuoja JAV valstybines mokyklas. Keli gabūs vaikai tapo pavyzdžiu, kad mokykla labiau stabdo, nei skatina mažųjų sugebėjimus, o pedagogams rūpi tik vykdyti visuomenės jiems primestus reikalavimus. Režisierius teigia, kad tokia sistema yra

Filmo herojai Nijolė ir jos jaunikis Aloyzas pavėlavo į savo jungtuves bažnyčioje, nes sugedo kateris. Reikės laukti dar savaitę, o per ją įsimylėjėliai

Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o

Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia

Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors

1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.

Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną