Vasaros ir rudens nuotykius (nuodėmes) horizontaliai padengus sniego sluoksniui, o vertikalius fasadus papuošus lempučių blyksėjimui, tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa kviečia pasitelkti vaizduotę ir pakeliauti po Vilniaus miestą nuotekų vamzdynais. Tokio kelionės pasiūlymo, matyt, dar nesate gavę. Meno projektų erdvėje „MOrka“ autorius pristato savo parodą-meninį tyrimą „∅100“. Ekspoziciją sudaro dvidešimties minučių Aleksos kurtas videofilmas, rodomas ant baltos galerijos sienos. Taip pat pakabinta juoda vidutinio dydžio garso kolonėlė, pastatyta dviem asmenims skirta šviesiai rudos spalvos odinė kušetė ir skulptūrinis rausvai geltonas objektas, suvirintas iš kelių trumpų vamzdžių atkarpų, sujungiant į formą specialiomis alkūnėmis.

Tamsiai mėlynai žaliais aksominiais bateliais įžengiu į Antano Mončio muziejaus pirmo aukšto ekspozicinę salę. Elegantiškas sustojimas. Ir balta medinė menė paklūsta mano fantazijai. Savąją prabangą demonstruoja ne puoštos kolonos, o natūralaus medžio balkiai, kukliais įaižėjimais sukurdami kurortinio pokylio jausmą. Vietoje vaišėmis nuklotų stalų, įmantriai išlankstytų servetėlių ar gėlių kupstų serviruojama labiau futuristinio pobūdžio (meno) puota. Prisimenu, kad futuristai rengdavo susibūrimus, į kuriuos įtraukdavo naujas patirtis. Pavyzdžiui, kurdavo mėsos ir maisto skulptūras.

Akivaizdu, kad, mano nuomone, esi įdomi, vertinga, pačia geriausia prasme beprotiška menininkė. Seku tavo kūrybos pasirodymus, vieną jų net esu kuravusi. Visgi naujos parodos „Bombyx mori“ proga noriu šio to paklausti. Nesu girdėjusi diskusijų, ar esi gera menininkė, bet ne kartą – kad, va, reikėtų tave kitaip eksponuoti, su daugiau erdvės, ne taip tankiai, nes kūriniai labai sodrūs. O man rodos, kad tavo eksponavimo metodas labai artimas kūrybos metodams ir primena koralinį rifą. Kaip tu apibūdintum savo kūrinių rodymo principus?

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriaus, metalo skulptoriaus, medalininko Romualdo Inčirausko vardas praėjusiais metais minėtas ne kartą: lapkritį Anykščių Šv. Mato bažnyčioje atidengta profesoriaus sukurta memorialinė skulptūrinė kompozicija, skirta meno globėjo, monsinjoro Alberto Talačkos atminimui, o gruodį menininkui suteiktas Telšių garbės piliečio vardas už nuopelnus šiam kraštui.

Gal dėl rudeninio pojūčių atbukimo, tačiau jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino personalinė paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) nepasirodė pernelyg suaktyvinanti jusles – ji atrodo veikiau sudaryta it galvosūkis: keistai ir mįslingai. Vaikštant po kompaktiškas galerijos erdves siekis susitelkti į kūrinius virsta neužtikrintumu, prie to prisideda ir eksponatų įvairovė: dvimačiai, trimačiai, šviečiantys ar tiesiog rasti nežinia kur. Šis įvairumas yra lyg labirintas, kuris ir rodo, ir slepia kelią. Kai ekspozicija į sensorinius žiūrovo įspūdžius per daug nesitaiko, mėginti užčiuopti parodos esmę tenka racionaliai, pirmiausia galvojant apie medžiagų imanentines savybes, gal jos pasiūlys, kaip pabaigti sakinį: „Paroda yra apie...“.

Kiekvieną kartą, Europos muziejuose aptikęs XIX a. pabaigos menininko Medardo Rosso vaškines skulptūras, ilgai negaliu išsivaduoti nuo jų sukelto įspūdžio. Nesvarbu, po metų ar kelerių, jos pašaipūniškai atgyja atmintyje, keičia formą ir spalvą, minkštėja ir stingsta. Gal tai skulptūros ir vaško nesuderinamumo pasekmė, gal nesavalaikio meno efektas?

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

Misijos svarba augo minutėmis.

Lyg banga užliedama kiekvieną.
Tūkstančiai buvo įtraukti.
Niekas neliks nuošalyje!
Mes pasieksime savo tikslą!
Tik truputis abejonės. Tik mažas sutapimas sulaikė srovę. Sumaištis prieš pabudimą.
14320 prarastų… turbūt dėl oro sąlygų!

Viduryje Niekur yra dviejų žinomų latvijos menininkų grupinė paroda. Joje pamatysite Egono Persevics skulptūrą ir Uldžio Rubezio tapybą. Parodoje eksponuojami kūriniai yra meninkų darbo vaisius, pasiektas diskusijomis apie realybių konfrontaciją bei suvokimą. Paklaustas apie projektą, Egons Persevics papasakojo apie Uldžio Rubezio tapybos darbą, kuris išpravokavo parodos idėją. ``Jis parodė nebaigtą paveikslą, prie kurio dirbo. Paveiksle pamačiau situacija kuri galėtų nutikti senuose video žaidimuose, kuriuose žaidėjas vaikšto po simuliuotą pasaulį, jam kažkaip pavyksta nesilaikyti iš anksto parašyto scenarijaus ir atsiduri žemėlapio pakraštyje. Taigi žaidėjas stovi ant krašto ir žvelgi nuo savo pasaulio į kažką neapibrėžto ir neparašyto. Jau anksčiau galvojau apie šį subjektą, bet neprisiverčiau pradėti dirbti ta kryptimi. Dabar atėjo laikas pradėti.``
Paroda veiks nuo sausio 18 d. iki gegužės 31 d. Šv. Jono gatvės galerijoje.

Atidarymas sausio 18 d. 19 val.

Paulina Pukytė, „7 meno dienose“ aptarusi laukiamą Lukiškių aikštės memorialo situaciją ir komisijos atrinktus penkis „paminklo dirbtuvių“ projektus, priminė išankstinės koncepcijos diktatą, dėl kurios pačioje pradžioje sunerimę kultūros žmonės viešu laišku išreiškė kritišką nuomonę. Į šią nuomonę asmeniškai reagavo „Vyčio stūmimo grupės“ vedlys, tuo metu dar premjero A. Butkevičiaus patarėjas Vilius Kavaliauskas, per televiziją pareiškęs, jog viešą laišką išplatinusių žmonių sąraše jis nepastebėjęs nė vieno iškilaus kultūros veikėjo parašo.

Dėl takų dangos įstrigęs įdomus architekto R. Paleko pirmąjį konkursą laimėjęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas nebuvo tobulinamas. Miesto valdžia mindžikavo vietoje ir premjero komanda ėmėsi šeimininko vaidmens, skelbdama naują konkursą, kuris iš tikrųjų nebuvo joks konkursas, o paprasčiausia projektinė užduotis su iš anksto nustatytais parametrais – tiek procentų „kietos“ dangos, tiek takų, tiek žaliosios vejos, tiek prekybos „kioskų“ ir t. t. Gal šiek tiek utriruoju, bet apsiėmę vykdyti užduotį architektas G. Čaikauskas ir Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas L. Naujokaitis, manau, neturėjo kitokio pasirinkimo.

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.