Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Birželio 14-osios naktį amžinybėn iškeliavo mano mama tapytoja ir grafikė Saulė Kisarauskienė.

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki lapkričio 11 d. per visas tris sales veikia retrospektyvinė, bet labiau konceptuali paroda, skirta pirmojo Lietuvos reklaminės grafikos specialisto, menininko Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui. Kadangi pristatytas išsamus tyrimas, norėdami sužinoti daugiau, kalbiname parodos rengėjus: sovietmečio tyrinėtoją, dailėtyrininkę Karoliną Jakaitę ir menininką Julijų Balčikonį.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.

Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.

Šis pasakojimas – apie neilgai trukusį sovietmečio laikotarpį, susijusį su Nikitos Chruščiovo vadovavimo pradžia, pilną laisvėjimo vilčių ir veržlios energijos. Nors netrukus prasidėjo stagnacija, vis dėlto būtent tuomet buvo padėti pagrindai Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) modernizmui. Naujų meno formų, tikros kūrybos (o ne sovietinio realizmo kanono kartojimo) ilgesys skverbėsi visur, suvesdamas įvairių sričių kultūros žmones.