Raktažodis: Saulė Kisarauskienė

Amžinos vertybės, kurios visuomet aktualios

Būkime atviri – Saulė Kisarauskienė, kaip menininkė, yra užgožta savo sutuoktinio Vinco Kisarausko. Turbūt ne nuo to reikėtų pradėti analizuoti net dvi dailininkės parodas (viena – paskutinių metų tapybos – veikė „Akademijos“ galerijoje, kita – labiau monotipijų, pačios autorės įvardijamų kaip moliotipijos, iki šiol veikia Aistės Kisarauskaitės namuose įkurtoje galerijoje „Trivium“). Nes vis dėlto šeiminiai santykiai, žmogaus charakteris ir kitokie ad hominem, regis, nelabai turi ką bendro su galutiniu rezultatu – meno kūriniu. Žinoma, jeigu tik nesame geltonos spalvos ar psichoanalitinio metodo dailės kritikoje atstovai. Kita vertus, nelyginti S. Kisarauskienės su V. Kisarausko ar kitų tos kartos menininkų – Juzefos Čeičytės, Algirdo Steponavičiaus, Vytauto Šerio, Vytauto Valiaus, Kazės Zimblytės, Birutės Žilytės – personalijomis ir, svarbiausia, kūriniais, vėlgi būtų netikslu. Ypač dėl to, kad šiuos menininkus, jų kartą jungia panašios vertybės, giminingi plastikos ir estetikos principai. Trumpai tai apibendrinsime paminėdami 7-ojo dešimtmečio menininkų poziciją kurti dailę, priešingą oficialiam sovietiniam menui, sąlygotam deklaracijų ir direktyvų.

Paroda kaip repeticija

Garsiausių Lietuvos XX a. antrosios pusės menininkų modernistų parodos Nacionalinėje dailės galerijoje jau tapo tam tikru ekspozicijos etalonu – konceptuali prieiga prie dailininko kūrybos, jos nulemta logika pagrįsta architektūra, tekstai, paaiškinantys ne tik parodos visumą, bet ir atskiras jos dalis. Kitaip tariant, tai ne tik didesnė meninių artefaktų sankaupa, bet ir savarankišką estetinę, edukacinę vertę įgyjantis reiškinys. Parodų rengimo kartelę ypač aukštai iškėlė Teodoro Kazimiero Valaičio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Vytauto Šerio kūrybos retrospektyvos ir jas lydintys leidiniai. Tačiau juk NDG – tik vieno didelio organizmo, Lietuvos dailės muziejaus, dalis. Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmų muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje pastaraisiais metais taip pat surengtos didelės Algirdo Petrulio, Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto, Leonardo Tuleikio kūrybos parodos. O kaip tik šiuo metu Radvilų rūmų muziejuje veikia vieno ryškiausių chruščiovinio atšilimo laikotarpio tapytojų – Jono Čeponio – kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms (kuratorė – Nijolė Nevčesauskienė).

Dar vienas kraštelis

„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Paroda dėl parodos, arba kas ta abstrakcija?

 Daugeliui abstrakcija Lietuvoje 7–8-ąjį dešimtmetį buvo labiau įkyri mintis nei būtinas kūrybos vystymosi etapas, tą gerai atskleidė ši mažytė ir keista paroda. O štai tokios – privačioj aplinkoj vykstančios – parodos yra nenauja ir organiška praktika, ji turi priešistorę ir makabriškuoju sovietmečiu, ir nesenoje šiandienybėje.

 
Vilkpėdės gatvėje, kur, ko gero, retas kuris iš mūsų galėtų „eiti pro šalį“, naujų namų komplekse, vadinamųjų balandinių (dėl gyventojų tirštumo) tipo daugiabutyje, viename iš butų, svetainėje iškabinta devynių kūrinių paroda. Dešimtas slepiamas miegamajame, nes vizualiai nesutarė su kitais. Kūriniai – vieni skolinti, kiti salono šeimininkės Aistės Kisarauskaitės tėvų studijoje atrasti, treti jos vaikystės scenografijos dalis.
 
Jei norėtume, galėtume parengti rimtą ekspoziciją „Abstrakcija Lietuvoje“, joje Kazei Zimblytei galima būtų skirti atskirą salę, mat jos darbai nebuvo iki neatpažįstamumo redukuotas vaizdas ar ornamento išvestinė, o, sakytum, fenomenologinė abstrakcijos versija, artimesnė Marko Rothko jutiminiams paviršiams. Rūta Katiliūtė (šiuo metu slepiama miegamajame) irgi turėtų savo dalį. Dalia Kasčiūnaitė (šiuo metu atidariusi parodą „Galerijoje 555“ Ševčenkos loftų kvartale, viešbutyje „eLoftHOTEL“, T. Ševčenkos g. 16). Algirdas Petrulis, Eugenijus Cukermanas, Raimondas Martinėnas, Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita. Vardinkite patys. Suradus klasikus ir klasikes, galima būtų parodyti, kas po ko ir kaip, kas yra upė, o kas – tik upeliai. Tačiau Kisarauskaitė neturi reprezentacinių intencijų. Paroda atsirado „tarsi savaime“, iš seniai kirbančio noro „turėti galeriją“, iš noro bendrauti „apie meną“. Ar paroda gera? Sakyčiau, silpnoka. Bet viskas priklauso nuo požiūrio.

Pasisveikinimas su senu pažįstamu

Dažnai studentai, Dailės akademijoje per peržiūras pristatydami savo darbus, teigia, kad idėjų sėmėsi iš vaikystės patirčių. O ši paroda – visa iš vaikystės, tuo labiau kad tada svajojau būti archeologe. Dingusių objektų paieška, rekonstravimo malonumas man tebėra svarbus ir dabar. Taigi, greičiausiai pirminis impulsas – noras geriau pažinti aną laiką, o dar viena nuostabia patirtimi tapo galimybė tai daryti kartu su žiūrovais, už ką esu nepaprastai dėkinga Nacionalinei dailės galerijai. Ir juk taip įdomu pratrynus legendos ar mito sluoksnį pajusti buvus gyvą žmogų! Tarkim, dažnai pagalvoju, ką patyrė atvykusi į Lietuvą jauna turtinga gražuolė italė karalienė Bona arba kaip gyveno fotografas Virgilijus Šonta. Mano tėtis – Kisarauskas mirė gerokai per anksti, man taip ir negavus realios galimybės jį pažinti ne iš vaikystės, bet iš suaugusio žmogaus pozicijų, tad ši paroda – dar vienas bandymas ne tik sukurti laiko mašiną, bet ir suprasti, pajusti, įveikti tas sienas, skiriančias mus vienus nuo kitų.

Už paveikslo briaunos

Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma nemaža ir labai įdomi Zimblytės palikimo dalis. 2002 m. „Lietuvos aido“ galerija muziejui perdavė unikalią Zimblytės monotipijų, piešinių, eskizų kolekciją. Šiuo metu ji kolegų jau kruopščiai sutvarkyta, susisteminta, restauruota, tačiau dauguma darbų buvo nedatuoti. Nustebau visa tai pamačiusi – juk Zimblytės vardas, atrodytų, siejasi tik su abstrakčiąja daile. Šioje ankstyvojoje kūryboje aptikau figūrinių kompozicijų, vaizduojančių dailininkės artimiausią aplinką – pavyzdžiui, kavinės „Neringa“ vestibiulį, knygą skaitantį Vincentą Gečą, dailininkų laikytą didžiulį šunį, Krymo peizažus, pajūrio vaizdus su prieplaukomis, pliažo motyvus, kitas poetiškas kompozicijas, fiksuojančias kasdienybės akimirkas. Kilo noras šią medžiagą susieti su jos pirmaisiais koliažais, abstrakčios tapybos darbais ir pakoreguoti susiformavusį požiūrį į dailininkės kūrybą, rekonstruoti visą šio etapo vaizdą. Tačiau kartu paaiškėjo, kad trūksta informacijos apie dailininkės gyvenimą šiame dešimtmetyje.

Baltieji, ėjimai, paralelės ir paradigmos

Aistė Kisarauskaitė ir kiti maloniai sutikę bendradarbiauti autoriai sukūrė intrigą – parodą, susidedančią iš dviejų projektinių sandų. Dar nemačius eksponatų, objektų ciklai – „Baltieji“ ir mobili galerija „Ėjimai“, – autorės įvardinti kaip projektai, kelia asociacijas su šachmatais. Aliuzijos į šachmatus šioje parodoje nepamatysime, bet galima sutikti su autore ir suprasti, kad idėjos materializavimo ir gludinimo procese vyksta itin panašios rokiruotės kaip ir žaidžiant šachmatais, kai reikia numatyti bent keletą ėjimų į priekį ir, tai numačius, toliau improvizuoti – panašiu ritmu kaip „Vienas ėjimas į priekį, du atgal etc.“ Taip ir išeina, kad idėja ir jos įgyvendinimas tampa projektu, nes pamatinės sumanymo idėjos vienaip ar kitaip materializuojasi sąlygiškumais pasižyminčioje galerijos „Baltoje dėžėje“, tai yra projektai materializuojasi į parodą.

Antigonės kerštas

Vinco Kisarausko (1934–1988) „Brutalaus ciklo“, serijų „Išprievartavimas“, „Figūros figūrose“ ir kiti erotiškieji 8-ojo dešimtmečio paveikslai dabar trumpam ištraukti į dienos šviesą. Dailininko duktė, tapytoja, rašytoja ir fotografė Aistė Kisarauskaitė nutarė juos rodyti taip, kaip jie buvo tapomi – tik dienos šviesoje. Nors kai kurie iš jų po 1990-ųjų eksponuoti parodose, šis dailininko kūrybos vingis nėra plačiai žinomas ir kol kas sulaukė nedaug dailėtyros dėmesio. Kisarausko darbų, deja, niekas nepasiūlė Vienos Modernaus meno muziejaus parodai „Lyties patikra“ („Gender Check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“, 2010), skirtai lyties reprezentacijoms Rytų Europos komunistinio laikotarpio mene. O jie, manyčiau, verti net ir Venecijos paviljono.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”