7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Premjera

„Trubadūras“ kaip „Rygos kariai“

Giuseppe’s Verdi „Trubadūras“, trijų dalių drama. Pasaulinė premjera – 1853 m. sausio 19 d. „Apollo“ teatre Romoje. Naujo pastatymo Latvijos nacionalinėje operoje premjera – 2014 m. gegužės 30 d. Taip prasideda spektaklio programėlė.
 
Operos premjera, kaip ir viskas šiais metais Rygoje, regima programos „Ryga – Europos kultūros sostinė“ šviesoje. Juo labiau kad neseniai, liepos 6 d., LRT transliavo šios programos koncertą „Gimę Rygoje“, surengtą priešais Latvijos nacionalinę operą. Ir, tiesą sakant, bene pusę koncerto sudarė operinė muzika, atliekama tarptautinių operos žvaigždžių (ryškesnių ar bent jau mums mažiau žinomų), savo kelią pradėjusių šiame teatre. Įdomi detalė: koncertą vedė aktorius Juris Žagaras (lietuvių ir latvių kalbų giminingumas bei „Google vertėjas“ leido suprasti, kad „Diena.lv“ interneto komentatoriams bene labiausiai ir užkliuvo koncerto vedėjas), o daugelis TV ekrane matytų operos solistų buvo „išprodiusuoti“ ir į tarptautinę sceną palydėti kaip tik šio aktoriaus brolio, operos režisieriaus ir ilgamečio LNO vadovo Andrejo Žagaro.

Tarsi eilėraštis, o muzika jo kraujas

„Didžiulis išplėstas dviejų valandų eilėraštis, o muzika yra jo kraujas“, – taip režisierius Gintaras Varnas apibūdina Onutės Narbutaitės operą „Kornetas“ pagal Rainerio Maria Rilke’s ir kitų autorių tekstus. Pripažintas dramos teatro meistras ir patyręs operų inscenizuotojas (net du iš pelnytų apdovanojimų yra „Auksiniai scenos kryžiai“ už operų režisūrą) O. Narbutaitės „Kornetą“ stato Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Naujo veikalo premjera numatyta vasario 21 ir 22 dienomis.

Trumpas Cassaveteso žodynėlis

Gruodžio 6–15 d. „Skalvijoje“ vyks tradicinė žiemos retrospektyva. Šiemet ji skirta vienai JAV nepriklausomojo kino legendų Johnui Cassavetesui (1929–1989). Bus parodyti šeši režisieriaus filmai: „Šešėliai“ („Shadows“, 1959), „Veidai“ („Faces“, 1968), „Paveikta moteris“ („The Women Under the Influence“, 1974), „Kinų bukmekerio nužudymas“ („The Killing of a Chinese Bookie“, 1976), „Premjera“ („Opening Night“, 1977) ir „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984).

 

Tėvynės ieškojimas, arba iš ko susideda Nidos DNR?

Liepos 13–20 d. Nidoje jau septynioliktą kartą įvyko tarptautinis Thomo Manno festivalis. Kaip ir įprasta, šiųmetis festivalis sujungė muzikos, žodžio, dailės ir kino sferas – buvo pristatytos 7 literatūrinės ir 4 dailės bei fotografijos parodų popietės, surengti 8 koncertų vakarai ir 5 kino naktys. Bene pirmą kartą festivalis sulaukė tokio ypatingo tuo metu mūsų šalyje viešėjusio Vokietijos Prezidento Joachimo Gaucko ir Lietuvos prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus – festivalio globėjo – vizito. Turbūt neatsitiktinai paskutine Joachimo Gaucko viešnagės Lietuvoje stotele tapo Nida, apsilankymas T. Manno namelyje ir autentiška dovana muziejui – T. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ antikvarinis tritomis, nuoširdi kalba festivalio svečiams evangelikų liuteronų bažnyčioje (daug metų J. Gauckas dirbo pastoriumi Šiaurės Vokietijoje) apie politinę tėvynę, skaudžios emigracinės patirties bendrystę lietuvių ir vokiečių istorijoje, dalyvavimas festivalio pradžios koncerte.

Nechuliganiškas vertimas

Mąstant apie „Lilijomą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pamatinis šio naujai sukonstruoto teatrinio statinio elementas, regis, yra vertimo sąvoka. Daugybė prasmių, pjūvių ir požiūrio kampų, pradedant nuo akivaizdžiausių dalykų: iš vengrų į lietuvių kalbą Vito Agurkio išversta Ferenco Molnáro pjesė; režisierius László Bagossy su aktoriais bendravo tarpininkaujant vengrų arba, regis, anglų kalbos vertėjui; „vertėsi“ (vartėsi, virto) draminis tekstas į teatrinį; viena teatrinė tradicija į kitą; į šį interpretacijos, metamorfozės, neišvengiamos sinergijos santykį įsivėlė meninė ir nemeninė realybė, istorija, kultūra, socialinė, politinė, psichologinė ir kitokia gramatika bei sintaksė, kuri sudaro daugiasluoksnį spektaklio tekstą ir jo percepciją.
 

Ilgoje, 1909 m. prasidėjusioje F. Molnáro pjesės įsikūnijimų scenoje, istorijoje akivaizdus vienas dalykas: kas, kad vos ne kiekvienas Vengrijos, Austrijos, kitų kaimyninių, tolimesnių ar suvis užjūrio šalių teatras ir teatriukas, dramos arba muzikinis, tradicinis ar eksperimentinis, „tiesus“ ar perversinis, štai jau 104 metus nenustoja

Pasroviui

Viena iš svarbiausių Dantės (Dante Alighieri) „Rojaus“ minčių man atrodo ta, kad čia dingsta abejonių kančia. Čia netenkame žemėje mus slegiančių pasirinkimo galimybių. Tai iliustruoja ir Eimunto Nekrošiaus spektaklio pradžioje vaizduojamas įvairiausių daiktų (karolių, veidrodžių, knygų...) atsikratymas. Todėl pamaniau, kad ir man „Rojų“ lieka priimti tokį, koks jis yra, nesipriešinant jaunatviškai, su nekrošiškais simboliais nederančiai vaidybai, dėl kurios be galo sunku buvo stebėti praėjusiais metais pristatytą „Pragarą“. Nebandant to atmesti, kaip tik ši vaidyba ir pradėjo diktuoti pagrindines veiksmo supratimo taisykles. Viskas apsivilko tiesiog begėdišku nerimtumu, leidžiančiu išsilaisvinti nuo prievolės nuolat vis pasirodančius simbolius suprasti kaip spektaklyje skambančiai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninei poemai „Miške“ prilygstančią jėgą ir tapo nors ir nepilnu, bet

Išsipūtusios sielos

Jeigu visi naudotųsi subanalinimo galimybėmis, muilo operoms nebereiktų scenaristų. Būtų banalintojai, pritaikantys serialams kad ir Ericho Marios Remarque’o kūrybą ar Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“...  Laimė, ne visi jaučia poreikį gadinti gerą literatūrą, ir kai taip nutinka, bent jau man vis dar neatrodo, kad tai natūralu. Dažniausiai vis dar renkamasi kas nors daugiau ar mažiau iš savojo žanro. Su klasikos sušiuolaikinimu tai neturi nieko bendra, kalbu apie pastatymus, nepretenduojančius beveik į jokią interpretaciją.
 

Pažiūrėjusi Birutės Mar premjerą „Laiškai į niekur“ pagalvojau – tiek to, gal nė neverta

Sugrįžimas į teatrą

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta intensyvios Ferenco Molnáro (1878–1952) dramos „Lilijomas“ repeticijos (numatoma premjera – vasario 28 d.). Šį kūrinį režisuoja László Bagossy – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių. Spektaklio muziką kuria Gintaras Sodeika. Kompozitorius maloniai sutiko pasidalinti mintimis ne tik apie šį kūrinį, bet ir apie teatro muziką apskritai.
 
Pastaruoju metu vis rečiau rašai muziką teatrui. Kodėl?

Pastaraisiais metais muzikos rašau tiek pat, kiek visada, gal net šiek tiek daugiau. Darbas valstybės tarnyboje tiesiog reikalauja papildomo deguonies, kurį man suteikia būtent kūryba. Bet tai daugiau muzika įvairiems kitiems atvejams (kūriniai atliekami tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose). O dėl muzikos teatrui – sunku pasakyti. Matyt, turėjo ateiti laikas teatrui pagyventi be

Paskutinis projekto „Ornamentas“ renginys

Paskutinis projekto „Ornamentas“ renginys – šiais metais „Sidabrine gerve“ apdovanoto jauno režisieriaus Miko Žukausko dokumentinės apybraižos „Motyvacijos“ premjera, įvyksianti lapkričio 10 d. 18 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje


„Tu turėjai kažkokį gyvenimo vaizdą, kažkokį tikėjimą, kažkokių reikalavimų, tu buvai pasiruošęs žygdarbiams, kančioms ir aukoms, o paskui pamažu pastebėjai, kad pasaulis nereikalauja iš tavęs jokių žygdarbių, aukų ar panašių dalykų, kad gyvenimas – ne herojinė poema su herojų vaidmenimis ir panašiais dalykais...“
Hermann Hesse

„1/3 gyvenimo” - Atviro rato premjera

Spalio 13, 14 dienomis 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje teatras Atviras ratas rodys jau antrąją ką tik prasidėjusio septintojo kūrybinio sezoną premjerą – spektaklį „1/3 gyvenimo” (pagal Justo Tertelio pjesę).

 

Spektaklio idėjos autorius ir režisierius – Justas Tertelis. Vaidina: Marija Korenkaitė, Vesta Šumilovaitė, Šarūnas Banevičius, Ainis Storpirštis, Vytautas Leistrumas, Jonas Šarkus. Scenografiją ir kostiumus spektakliui kūrė Laura Luišaitytė, muziką – Rita Mačiliūnaitė.

 

PUSLAPIS
2