7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Povilas Ramanauskas

Energijos mainai

Šiuo metu Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje veikianti Andriaus Zakarausko kuruota paroda „Kita energija“ kelia dvejopus jausmus: iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiška beprotybė: kas galėtų sumąstyti daryti parodą tokioje vizualiai aktyvioje, intensyvioje ir sudėtingoje erdvėje? Tačiau žinant Zakarausko sau keliamus kūrybinius uždavinius, meninius tyrinėjimus ir apmąstymus, pasirinkimas atrodo nuoseklus ir natūralus, pratęsiantis menininko tyrimus apie tapybos ir erdvės, garso, meno, kultūros ir žmogaus istorijos santykį. Paroda intriguoja ir yra įdomi kaip kuratoriaus žvilgsnis į sudėtingą muziejaus erdvę, skambančią spalvomis ir vaizdiniais, kurie kuria aktyvų vizualinį triukšmą. Garsas dažnai tampa vaizdo, šio tapytojo potėpio, tęsiniu arba net atskira instaliacija ar performansu, papildančiu, pratęsiančiu kūrinį. Šiuo atveju tęsiniu ar papildiniu tapo visa muziejaus erdvė. Parodoje dalyvauja beveik dvidešimt skirtingų kartų menininkų – tai ir neseniai mokslus baigę Zakarausko studentai, ir jo kolegos profesoriai, ir aukščiausius nacionalinius apdovanojimus pelnę menininkai.

Šalia ir už tapybos

Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.

Technologinė redukcija

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.

Susiję, bet atskiri

Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.

Senos naujienos

Kiek atsimenu, „Jaunojo tapytojo prizo“ (rengia Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius) projektas mane visuomet verčia sužvairuoti – viena akis, besidžiaugdama dėmesiu jauniems tapytojams, krypsta ekspozicijos vidun, bet kita nusisuka į jaunus kitų medijų kūrėjus. Nenorėčiau, kad šis mano žvairavimas atrodytų kaip priekaištas JTP, nes ši iniciatyva suteikia nemažai galimybių jaunai tapybai pasirodyti, įsiminti, parsiduoti. Menininkus pastebi tarptautinė komisija, jie eksponuojasi plačiai išreklamuotame projekte, gali gauti piniginį prizą, sutartį personalinei parodai, reziduoti užsienyje. Svarbiausia, kad vardas gali patogiai įsikuisti šiuolaikinės tapybos žemėlapyje net ir neužėmęs prizinių vietų, nes kabėdamas ten tu jau žinai, kad esi įtrauktas į Baltijos tapybos metraštį.

 

Vis dėlto ne tapytojams tokių galimybių nėra ir gana aišku kodėl. Tapyba dažniausiai yra fiziškai patogesnė, dvimatė meno medija, neturinti kopijų. Kitaip tariant, lengvai įkurdinama patalpoje, nereikalaujanti ypatingos priežiūros ir visuomet „ta vienintelė“. Ši disciplina, iki šiol vadinama tradicine, suteikia saugaus investavimo jausmą. Šiukštu nereikia manyti, kad esu kokia nors tapybos priešininkė, atvirkščiai, manau, jog nuo tokio dominavimo meno rinkoje labiausiai nukenčia ji pati, tik ne pardavimo, o vystymosi prasme. Saugumas, patogumas sukuria ribas ir skatina stagnaciją, tradicijų puoselėjimas veda į suvaržymus, kurie ne visuomet yra sąmoningi. Taigi, buvimas tapytoju ir buvimas ne tapytoju turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, atviresnės rinkos durys, kita vertus – priverta kūrybinė laisvė bei eksperimentavimas, ir atvirkščiai.

Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu

Suprasti, kas esi, padeda aplinkos stebėjimas. Kad ir kokioje terpėje suktumeisi, didumą jos sudaro bendraamžiai – klasės draugai, aukštųjų mokyklų bendruomenė, bendradarbiai. Nagrinėdamas juos, iš tiesų filtruoji save. Suvokti konkretesnę savo kartos aplinką – jaunųjų Lietuvos menininkų lauką – sumanė skulptorė Greta Skamaročiūtė ir meno istorikė Karolina Rimkutė. Surinkti įvairūs statistiniai duomenys turėtų vaizduoti šios kartos portretą. Kur link krypsta Lietuvos menas, kokie yra jos menininkai ir kaip jie save formuoja.

Horizontai palėpėje, „skardos“ ir paslapčių kambarys

Prisimenu, 2006 m. Aušros Andziulytės parodoje „Asmeninis laikas. Miražai. Tapyba“ itin įstrigo „skardos“, sužavėjo tų kūrinių plastika ir refleksijos, horizontų svoris. Po visai nemažai laiko „skardiniai“, gilūs horizontai atgaivino to įspūdžio prisiminimus. Šįkart paroda „Įsirėžę vaizdai“ vyko Kauno „Meno parko“ galerijos palėpės ekspozicinėje erdvėje. Čia buvo daugiau „oro“, šviesa gyva, besikeičianti, keitėsi ir paveikslai kartu su šviesa pro stoglangius.

 

Ekspozicija prasidėjo „Saulėtekiu“ (kuris sutampa su tapytojos vardo reikšme), nors šis gali atrodyti ir kaip saulėlydis. Simbolis pradėjo pasakojimą, įvedė į horizontus ir išlydėjo tarsi virsdamas saulėlydžiu. Eidamas regėjai pakrantes, upių šlaitus, laukus, horizontus, marias, žmogaus akiračio platybes, vandens ar žemių ir dangaus susijungimus. Pakeliui vis sublizga skarda. „Įsirėžę vaizdai“ pradeda kalbėtis tarpusavyje. Knieti sužinoti daugiau apie kūrybos detales, tad pradedu klausinėti menininkę, pirma, be abejo, apie „skardas“.

Nesibaigiančių kambarių magija

Nors nuo Kauno iki Torunės – tik kiek daugiau nei 500 kilometrų, lenkiškais keliais keleliais tenka važiuoti apie devynias su puse valandos, pilkumoje. Bet užkilus į antrąjį Torunės šiuolaikinio meno centro aukštą pasitiko keistas jaudulys, kad pagaliau pamatysim! Užrašas „David Lynch. Silence and Dynamism“ („Tyla ir dinamika“, parodos kuratorius Marekas Żydowiczius – tarptautinio filmų festivalio „Camerimage“ Bydgoščiuje netoli Torunės direktorius) ir šalia didelio formato Lyncho portretinė nuotrauka, be abejo, su smilkstančia tarp pirštų cigarete. Keistas pavadinimas, pagalvojau, kodėl tyla, gal tyla prieš audrą?

Kas įsiminė 2017-aisiais?

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.

#Menocelės, #ArtVilnius ir #VDAgynimai

Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus. 

PUSLAPIS
2