Specialistai teigia, kad vaikščioti atbulomis labai naudinga sveikatai: tai stiprina organizmą, gerina pusiausvyrą ir paaštrina refleksus. Apie parodų lankymo teigiamą poveikį skaitytojams priminti turbūt net nereikėtų – tai stimuliuoja mūsų smegenis, skatina kritinį mąstymą ir kūrybingumą, plečia suvokimą apie pasaulį. Svarbu pačiose parodų salėse nevaikščioti atatupstiems, kad kūrinių sugadinimas nesukeltų sveikatos problemų ir lankytojams, ir parodų organizatoriams.

Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos moto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki lapkričio 11 d. per visas tris sales veikia retrospektyvinė, bet labiau konceptuali paroda, skirta pirmojo Lietuvos reklaminės grafikos specialisto, menininko Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui. Kadangi pristatytas išsamus tyrimas, norėdami sužinoti daugiau, kalbiname parodos rengėjus: sovietmečio tyrinėtoją, dailėtyrininkę Karoliną Jakaitę ir menininką Julijų Balčikonį.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.

Viešint Palangos viešbutyje „Dailė“ (buvę poilsio ir kūrybos namai) neretai Lietuvos dailininkų sąjungos narių ir kitų svečių paklausiama – į kurią pusę norėsite kambario: jūros ar Šliūpo gatvės? Tačiau čia pat esančio Palangos burmistro, „Aušros“ redaktoriaus, gydytojo ir įvairiabriaunio visuomenininko Jono Šliūpo (1861–1944) muziejaus (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys) toli gražu ne aš viena nežinojau.

Paroda „Petras Repšys: darbai“ surengta menininko 80-mečio proga. Nors kūrėjų jubiliejai dažnai tampa tik dirbtiniu akstinu priminti apie juos visuomenei, šiuokart tai visai neformali proga susitikti su tarsi nuolat matomu, bet iš tiesų netikėtumų kupinu dailininku. Nepaisant Lietuvos nacionalinio muziejaus pageidauto pjūvio: parodyti Repšio kūrybą per santykio su istorija prizmę, atrodo, kad atsirinkti, ką ir kaip rodyti, vis dėlto turėjo būti gana sunku, nes Repšys yra absoliučiai etaloninis klasikas, kurio ir idėjos ambicingos, ir techninis meistriškumas aukštas, ir veiklos plotis neįtikėtinas. Kaip minėtų aplinkybių kontekstai veikė parodos rengimą?

Neįtikėtina, bet gegužės 17 d. apie 15 val. kompozitorius Algirdas Martinaitis įlipo į 8-ąją dešimtį. Kita vertus, atrodo, jis taip seniai pradėjo rašyti muziką ir visko yra tiek daug pridirbęs ir prisidirbęs, kad visgi nesistebiu, jog jam – 70. Martynas (šis gražus vardas jam prilipo dar muzikos technikume, dabar vadinamame Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) priminė, kad, anot kaimo žmonių, giminės ir artimieji sueina tik per laidotuves, šiaip nėra laiko. Nors mudviem gal dar ne laikas laidotis (tfu tfu tfu), bet sendami tikrai rečiau susitinkam.

Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.

Prieš Kalėdas atidarytoje parodoje, skirtoje šiuolaikinės sakralinės dailės atvejams pristatyti ir ištyrinėti, Bažnytinio paveldo muziejuje lankytoją pasitinka skulptorės Ksenijos Jaroševaitės Nukryžiuotasis ir parodos kuratorių pozicija savo nevienareikšmio objekto atžvilgiu: „1990–2019 m. laikotarpio šiuolaikinį meną esame linkę vertinti kaip klausimą, ką dabartinio sakralaus meno raida leidžia pasakyti apie Lietuvos visuomenę. Tai klausimas, atviras diskusijoms ir laukiantis tyrėjų dėmesio.“ Parodos proga br. Mindaugas Slapšinskas OP kalbina vieną iš parodos kuratorių Birutę Valečkaitę.

Žinomas fotografas Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo visą savo paveiksluotų kultūros žmonių portretų archyvą: 80 000 negatyvų ir apie 2600 originalių atspaudų. 1963–2000 m. Lietuvos kultūros metraštis eksponuojamas gruodžio 4 d. atidarytoje parodoje.