Aktorė Gerda Čiuraitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Žuvėdra“ (rež. Brazys, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.

Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?

Vasario 2 d. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) išėjau kojomis nesiekdama žemės. Rekomenduoju tai patirti kiekvienam Lietuvos teatro žiūrovui – tereikia apsilankyti režisieriaus Ivano Vyrypajevo premjeriniame spektaklyje „Girti“. Jei teatre vertinate ne tik įkvepiantį pakylėjimo virš buitiškumo pojūtį, aukščiausios prabos aktorinę meistrystę bei išgrynintas žmogaus ir Dievo santykių temas, „Girtuose“ dar galite pasimėgauti akimirka, kai jautiesi tampantis gyvos istorijos dalimi.

Jau ne vieną dešimtmetį filologai pasakoja tokį anekdotą. Neva Amerikoje į Vladimirą Nabokovą kreipėsi jo studentai, prašydami vesti seminarą, skirtą romanui... „Anna Karamazoff“. Šio iš tiesų neegzistuojančio kūrinio pavadinimas tapo XX a. kinematografo šedevro – Rustamo Chamdamovo filmo (1991 m.) – pavadinimu. Ir dar – savotišku užsieniečiams būdingų stereotipinių rusų romano suvokimų (pagal juos, kūrinio autorius yra „Tolstojevskis“) įkūnijimu.

Teatre bendraminčių kelionės, apie kurias rašei, vis retesnės, todėl ypatingos. Bet net ir kūriniuose, peržengiančiuose saiko ribas, pamirštančiuose ieškoti grožio, pasiduodančiuose temos brutalumui ar emocijai, galima rasti vieną kitą patrauklų elementą. Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Infinity“ tokiu tapo mergaitė balkone (Aušra Giedraitytė), gyvenanti savitą gyvenimą, susikūrusi ištisą pasaulį ir pro langą su nuostaba stebinti išorėje vykstančią beprotybę. Tai guodžia, leidžia ištverti, bet neišteisina scenoje vykstančio chaoso, taip ir neatradusio meninės formos, ne lozungais pasakojančios apie autoritarinį režimą Baltarusijoje ir ne tik. Kaip kalbėti apie skaudžiausius dabarties pasaulio įvykius? Štai kur klausimas menininkams.

Aktorius Aurelijus Pocius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2020), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2021), „Adomas 2.0“ (rež. Beniušis, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, 2022), „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas, OKT, 2022) ir „Žuvėdra“ (rež. Jokūbas Brazys, OKT, 2022).

Aktorius Laurynas Jurgelis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2015), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, LNDT ir OKT, 2015) „Reikalai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2017), „#beskambučio“, (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2017), „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2018), „Brilijant advenčers“ (rež. Gediminas Rimeika, MMLAB, 2021), „Boksas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2022) ir kt.

Ko gero, nėra nieko malonesnio, nei stebėti labai jaunų teatro menininkų kartą, įbrendančią į Antono Čechovo kūrybą. Jie drąsiai čiumpa kokią nors „Žuvėdrą“, mano ją pradedantys tyrinėti, dekonstruoti, interpretuoti, o juk iš tiesų prieš mūsų akis vyksta totalaus įsiskverbimo aktas, tik įsiskverbia ir savo sėklas po jauna oda palieka būtent dramaturgas, dar vienus jaunus ir talentingus suviliojęs pasivažinėti čechoviško pragaro kalneliais.

Aktorė Digna Kulionytė sukūrė vaidmenis spektakliuose „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2020), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir LMTA, 2021), „Fedros meilė“ (rež. Laura Kutkaitė, OKT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, Klaipėdos dramos teatras, 2021) ir „Žuvėdra“ (rež. Jokūbas Brazys, OKT, 2022).

Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2020), „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade, Jaunimo teatras, 2019), „Vestuvės“ (rež. Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2016), „Raudonkepurė“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2016) ir kt. Už Leros vaidmenį spektaklyje „Šokis Delhi“ (rež. Koršunovas, OKT, 2017) ir už vaidmenį spektaklyje „#beskambučio“ (Tamolė, LNDT, 2017) 2018 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“.