Raktažodis: Oskaras Koršunovas

Debesys iš galvos krenta

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Tradicinis teatras – atskaitos taškas?

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į sostinę buvo atvežęs Augusto Strindbergo „Tėvą“ (rež. Māra Ķimele), o Jaunimo teatre netrukus po to įvyko Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas) premjera. Pažiūrėjusi šiuos spektaklius abu įsidėjau į tą pačią atminties dėžutę. Nors pirmasis paliko neblogą įspūdį, o antrasis greičiau nuvylė, abu paskatino stabtelėti ir susimąstyti apie tradicinį teatrą Lietuvoje.

 

Koks teatras šiandien mūsų šalyje tradicinis? Jeigu atliktume žiūrovų apklausą, tikiu, atsakymų būtų įvairių. Įtariu, kad žodžių „tradicinis teatras“ supratimas labai priklauso nuo to, kokius spektaklius kiekvienas esame iki tol matę ir iš kokių pozicijų tą „tradiciškumą“ vertiname.

Prarasto laiko herojai

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

 

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

Pilname vaiduoklių teatre

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys – taip pat. Panašu, kad tai – ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

 

Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė – Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...

Atšaukiama „Tartiufo“ premjera

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pirmadienį paskelbė atšaukiąs Molière‘o „Tartiufo“ premjerą, kuri turėjo įvykti artimiausią savaitgalį – vasario 4, 5 dienomis.

„Labai gaila, tačiau turiu pranešti, kad ilgai laukta „Tartiufo“ premjera neįvyks. Spektaklis atšaukiamas dėl režisieriaus Oskaro Koršunovo ligos, dėl kurios jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų teatrui. Labai atsiprašau visų žiūrovų, kurie nekantriai laukė naujo spektaklio. Šis sprendimas nėra lengvas, tačiau būtinas, priimtas pasitarus su LNDT Meno taryba, kitais šio spektaklio kūrybinės grupės nariais ir aktoriais”, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.    

„Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.


„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.

Klaipėdos dramos teatras naujausias premjeras pristatys Vilniuje

 

Klaipėdos dramos teatras vasario pradžioje svečiuosis Vilniuje.  Nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) vasario 1 ir 2 d.  19 val. klaipėdiečiai parodys Augusto Strindbergo psichologinę dramą „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė), o vasario 7 d. 18.30 val. – Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas). Tai naujausios Klaipėdos dramos teatro premjeros, jau pamėgtos ir įvertintos Klaipėdos žiūrovų. Abu spektakliai Klaipėdos dramos teatre – anšlaginiai, bilietai į juos išparduoti keletui mėnesių į priekį.

Nauja O. Koršunovo komedija „Tartiufas“ LNDT – apie mulkinamą visuomenę

Vasario 4 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji 2017 metų premjera – Molièreʼo  „Tartiufas“. LNDT Didžiojoje salėje seniai buvo pristatyta komedija, tačiau kalbėdamas apie „Tartiufą“  režisierius Oskaras Koršunovas mini ne vien komiškus aspektus. Spektaklis, anot jo, bus apie mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas Europoje ir dvigubą moralę.

Skandalai pjesę lydėjo nuo pat pradžių

„Molièreʼo komedija „Tartiufas“ ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometinėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia. Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame  pasaulyje? Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje, nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina „Tartiufo“ veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. Bet ar ji šiandien atsisakytų prancūziškos aplinkos, kaip pernelyg liberalios dirvos „Tartiufui“, kai galimai rinkimuose laimės Marine Le Pen? Kas galėjo pagalvoti, kad Lenkijoje  po 90-ųjų metų vėl prasidės cenzūra? Ir ar tikrai Lenkijoje arba Rusijoje aštriai pastatytas „Tartiufas“ būtų priimtas lyg niekur nieko? O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar... Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, – svarsto „Tartiufo“ režisierius.

Naujausias O.Koršunovo spektaklis – apie žmones, tapusius pašaliniais

Klaipėdos dramos teatras metus užbaigia naujausia Oskaro Koršunovo premjera. Režisierius po beveik dešimties metų pertraukos grįžo į Klaipėdą ir pastatė spektaklį pagal klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Spektaklio premjera Klaipėdos dramos teatre – jau rytoj, gruodžio 16 d. 

Aštrių temų nevengiantis režisierius ir šįkart kviečia iš arčiau pažvelgti ir prisiminti pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kai besikeičianti santvarka ir socialinė aplinka daliai visuomenės tapo sunkiu išbandymu. „Po dainuojančios revoliucijos buvo daug lūkesčių ir vilties, kad štai visuomenė taps dvasingesnė. Bet įvyko priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris išvirto į vartotojišką visuomenę, kultūrą, kurioje mes dabar ir gyvename. Būtent tada jautresni, dvasingesni žmonės, humanitarai, netapę reketininkais, tapo pašaliniais. Pašaline tapo ir kultūra, tokia ji išliko iki dabar“, – kalbėjo O. Koršunovas. Spektaklyje, anot jo, bus ir ką apmąstyti, ir ką prisiminti. 

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”