7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Narušytė

Ką daryti su fotografija?

Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Šviesos fosilijos, o gal tuštumos

Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.

Ant briaunos

2017 m. Darius Žiūra apgynė meno daktaro projektą „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Darbas parašytas eseistine forma ir nepanašus į tyrimo rezultatus pristatantį akademinį tekstą. Ką tik Vilniaus dailės akademijos leidykla ir „Kitos knygos“ šį tekstą išleido kaip knygą, pavadintą „Diseris“. Čia publikuojame pokalbį su autoriumi, pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje.

Mėbijaus juosta Vilniuje

Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.

Žiupsnis magnetito grūdelių

Pirmas tavo paimtas akmuo rodo dabartį. Antras – ateitį. 2021 m. rugpjūčio pabaigoje Tartu aptikusi ezoterikos parduotuvę Rūta Spelskytė nuo lentynos paėmė apvalų rausvą jaspio akmenuką ir padėjo atgal. Lapkričio viduryje sušalusiame Veimare ji panašioje vietoje paėmė magnetitų kristalų dėžutę ir tikriausiai išsinešė. Nes tai buvo ateitis, išsirutuliojusi į tyrimą, kuriam atlikti reikėjo apkeliauti kalnus ir slėnius pietuose ir šiaurėje, lįsti į olas po ledu, stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius. Rinkti akmenis. Skaityti. Pritaisyti akmenį prie žaibolaidžio Aleknaičiuose ir laukti, kol trenks žaibas, kad akmens atomai persidėliotų ir jis virstų magnetu. Ir taip susikurti kompasą. Treniruoti savo vidinį Žemės magnetinių polių jausmą pasitelkiant discipliną, kartojimą, poeziją, beprotiškus tikėjimus. Ir burtus.

Įsiminę vizualiųjų menų įvykiai 2023-iaisiais

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Pabėgimai

„Kad tilptumėte į tą mėgintuvėlį, turėsime jus supaprastinti į tabletę“, – pasakė karinės operacijos vadas. Supaprastino. Išspjovė į kosminę tuštumą. Ir štai mes, atsitiktinai parinkti žmonijos egzemplioriai, jau surūdijusiame vamzdyje, kurio vidus didesnis už išorę. Yra lova, tuščios lentynos, stalas. Čia turėsime pabūti nuogi, gal net pasimylėti, kad ant išgaubtų sienų, grindų ir baldų liktų kuo daugiau mūsų DNR. Iš ląstelių medžiagos jie sukurs alternatyvią tikrovę, kurios prireiks, jei tas beprotis susprogdins Žemę. Juokaujam, kalbam visokius niekus nusirenginėdami po antklodėmis – bijom žvilgsnių pro iliuminatorių. Net vakuume būna slaptų kamerų.

Dangus vis užgriūva

Šįkart į Šiaulius vykau pažiūrėti į Dangų. Žinau, kad šio bendrinio daiktavardžio nereikia rašyti iš didžiosios raidės, bet pabuvus Skaidros Trilupaitytės kuruotoje parodoje kitaip neišeina. Ją pažiūrėjus dangus liaujasi buvęs tik debesų veltinio dangtis virš šlapdriba šliurpsinčių miestų, nuolat grasinantis kuo nors apdrabstyti, užpilti, užversti gatves, automobilius, stogus ir tiktai kartą per savaitę kelioms minutėms praurbinantis akutę saulei. Migdantis gruodžio dangus būnant Šiaulių dailės galerijoje atgavo savo pirmaprades galias.

Mes – kaip tvarumo forma

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Paveldėtojai

Skulptorių filmai – kaip diversantai kino festivalyje (ir Deimantas Narkevičius, ir Dainius Liškevičius kadaise baigė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje). Juos tikriausiai sunku vertinti iš kino perspektyvos, nes jų ištakos – ankstyvųjų videomeno kūrėjų nuostata kurti „antikiną“, niekinti pasakojimo principus, vengti intrigos, įtraukiančios dramos, intensyvaus ritmo. Prisiminkime Andy Warholo filmą „Miegas“ („Sleep“, 1964), kur penkias valandas ir 21 minutę rodomas miegantis menininko mylimasis Johnas Giorno. Kai po 45 minučių išeinantys žiūrovai pareikalavo grąžinti pinigus, Los Andželo kino teatro vadybininkas Mikeʼas Getzas jiems sakė: „Klausykit, jūs žinojote, kad pamatysite kažką keisto, neįprasto, drąsaus, trunkančio šešias valandas.“

PUSLAPIS
27