Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas, jame reziduojantis kompozitorius Arvydas Malcys yra, ko gero, vienas produktyviausių šalies muzikos kūrėjų. Pastaraisiais metais viena po kitos įvyko dvi jo kūrinių premjeros, o spalio 20-ąją „Gaidos“ festivalio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės dar viena naujiena – šeštoji simfonija „Symphonia Vilnensis“. Ją orkestras atliks diriguojamas prancūzų maestro Victorieno Vanoosteno.

Lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio muziką daugiau mažiau pažįsta profesionalai. Platesniems sluoksniams, net ir koncertus lankančiai publikai, ji beveik nežinoma. Retsykiais Szymanowskis suskamba, ypač iniciatyvą parodžius mūsų atlikėjams. Neminint senesnių laikų, kuriuos įprasta išmesti iš atminties kaip „kultūros dykumą“, jau Antrosios Respublikos laiku Rusnė Mataitytė bent porą kartų yra atlikusi Pirmąjį smuiko koncertą, o Nacionalinė filharmonija 2007 m. paminėjo kompozitoriaus 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Iškilmingą koncertą tuomet surengė maestro Antonio Wito diriguojamas Varšuvos filharmonijos orkestras, pristatęs minėtą smuiko koncertą ir kitus kūrinius.

Tą valandą, kai laidojo iki šiol geriausią Lietuvos valtornininką Alfredą Račkauską, spaudos konferencijoje nuskambėjo sakinys apie „puikią darbinę atmosferą“ kolektyve, o ne apie pagarbą Išėjusiajam... Mus palieka ne šiaip muzikantai, bet tie, kurie pokariu įprasmino savo talentą, išmintį ir patirtį, ją perėmę iš nepriklausomos Lietuvos laikų. Valtornininkas Alfredas Račkauskas mokėsi pas Alfonsą Baužinską – Klaipėdos muzikos mokyklos, čekų noneto, Juozo Pakalnio muzikinių tradicijų tęsėją, buvo vienas talentingiausių jo mokinių. Pirmuosius žingsnius scenoje žengė palaikomas teatre grojusio tėvo Juliaus.

Pirmasis šio koncertų sezono vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas kilniai misijai – Vilniaus ir Varšuvos getų sunaikinimo 80-mečiui pagerbti. Koncerto globėja – ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas.

Turbūt neperlenksiu sakydama, kad Niccolò Paganini vardą žino milijonai žmonių, nebūtinai muzikantų. Šį smuikininką gaubiančios legendos, paslaptingi pasakojimai apie neva su piktąja dvasia susietą gyvenimą kurstė ir tebekursto kūrėjų ir paprastų mirtingųjų fantaziją. Sukurta daugybė emocingų tekstų, išliko įvairių menininkų liudijimų, pasakojimų ir net susukta meninių filmų apie Paganini pasirodymus koncertuose, kuriuose jo griežimas dažnai būdavo siejamas su antgamtinėmis jėgomis, tiesiai sakant, šėtono veikimu.

Jau 27-ą kartą rengiamas prestižiškiausias klasikinės akademinės muzikos forumas – Vilniaus festivalis – birželio 2 d. pradėtas Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam šįkart dirigavo publikai ir atlikėjams pažįstamas ir pamėgtas jaunas maestro iš Prancūzijos Victorienas Vanoostenas. Atidarymo koncerto programa solidi ir gerai apgalvota. Ją pradėjo premjera – Mindaugo Urbaičio „Bruckner Revisited“ (kūrinio sukūrimą Vilniaus festivaliui parėmė LATGA, 2023), o užbaigė naują kūrinį inspiravusi didingoji romantiko Antono Brucknerio Ketvirtoji simfonija.

Balandžio 28 d. Nacionalinės filharmonijos salėje įvykęs Austrijos orkestro „Camerata Salzburg“ ir olandų smuikininkės Janine Jansen koncertas surengtas bendradarbiaujant su VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remiant Lietuvos kultūros ministerijai. Programoje skambėjo pagrindinio orkestro propaguojamo autoriaus – Wolfgango Amadeus Mozarto – jaunystės periodo kūriniai. Pasirinktieji opusai tiko ir visuomenės edukacijai. Buvo atlikta aštuonmečio vunderkindo 1764 m. sukurta Pirmoji simfonija Es-dur (K 16), taip pat ankstyvoji, į bendrą sąrašą neįtraukta, retai girdima Simfonija G-dur „Senasis Lambachas“ (K 45a).

Atrodo, ką tik, šeštadienį, Nacionalinėje filharmonijoje dalinomės koncerto įspūdžiais. Geranoriškai linkėdamas sėkmės visiems, būnantiems scenoje, atsisveikino. Kaip visada ramiai, elegantiškai, aplink save skleisdamas taikią nuotaiką.

Jau senokai teko suprasti, kad ne visada koncertas prasideda nuo pirmojo akordo, kartais – ir gerokai anksčiau. Štai išgirsti jį anonsuojantį reklamos tekstą, prisimeni kažkokius savo patirties įspūdžius, kai jau buvai susidūręs su tuo konkrečiu atlikėju ar orkestru, paskui stebi, kaip jie visi ateina į sceną, kaip pabaigia koncertą, ką parengia encore, etc. Šios pastabos skirtos veikiau ne mūsų pažįstamų atlikėjų pasirodymams, o gastrolių atvykstantiems žymiems užsienio menininkams, kurie vis dėlto reti paukščiai.

Nuskambėję koncertai periodikoje dažniausiai užfiksuojami ne iš įkvėpimo, o iš sąžiningo suvokimo, kad to reikalauja muzikinio gyvenimo kontekstas. Ypač kai scenoje pasirodo pripažinti atlikėjai. Tačiau čia nėra viskas taip paprasta. Recenzentui prireikia įkaitusios fantazijos, siekiant aptarti pavargusių ar įsipatoginusių įžymybių interpretacijas, ką tik visus narius pakeitusių, bet seną pavadinimą perėmusių ansamblių problemas. Minčių polėkio pritrūkus, tampa pergirtos profesinę savigarbą (laikinai?) praradusios fortepijono meno garsenybės. Pastebime apeinant senbuvių artistų nuovargio ženklus, kai net nekoreguojamas styginio instrumento derėjimas. Kiek esame nusiteikę kalbėti apie permainas ir stabilumą atlikimo pasaulyje?