Raktažodis: Nacionalinė filharmonija

Virš mūsų tik dangus

Kompozitoriui Arvydui Malciui šiais metais sukako 60. Taigi – jubiliejiniai metai (nors sąvokų ir papročių puristai sako, kad jubiliejai švenčiami tik kas 25 metus, todėl 60-metis yra sukaktis). Bet kuriuo atveju – tai proga švęsti. Balandžio 22 d. Nacionalinės filharmonijos salėje buvo surengtas autorinis Arvydo Malcio simfoninės muzikos koncertas. Ir nors tikrąjį gimtadienį kompozitorius šventė vasario 22 d., balandžio 22-oji tapo ne ką mažiau reikšminga, nes A. Malcio simfoninius opusus griežė „jo“ orkestras – Lietuvos nacionalinis simfoninis, kuriame pats A. Malcys daug metų groja violončele.

Netenka abejoti, kad programą pats kompozitorius itin kruopščiai atrinko. Ji buvo nemenka: abiejose koncerto dalyse skambėjo po instrumentinį koncertą ir simfoninį opusą, tarp jų – net visa Trečioji simfonija „Grünwald“ („Žalgiris“). Autorinis Arvydo Malcio koncertas buvo išties solidus, o publikai suteikė progos išgirsti muziką, kuri vis dėlto nedažnai atliekama koncertų salėse. Nors pasigilinus į A. Malcio kūrinių „biografijas“ tenka nustebti, kokia plati, tarptautinė yra jo muzikos sklaida.

Maratonas muzikos platybėse

Retą progą per vieną koncertą išgirsti visas penkias Ludwigo van Beethoveno Sonatas violončelei ir fortepijonui turėjome kovo 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 15 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Griežė lietuviškų šaknų turintis violončelininkas iš Rusijos Aleksandras Rammas ir puikiai mūsų klausytojams žinomas Darius Mažintas. Tokio sudėtingo uždavinio atlikėjai imasi retai. Reikia labai mėgti šio didžio kompozitoriaus kūrybą, pasitikėti savo profesionalumu, kad pavyktų perteikti giluminius šios šimtmečiais nutolusios muzikos klodus, įveikus techniškai sudėtingus virtuozinius tekstus, įtikinti klausytojus kompozitoriaus sumanymų vertybėmis. Beethovenas sonatas kūrė per tris savo gyvenimo tarpsnius – 1796, 1808 ir 1815 metais. Kompozitorius, dar ir pianistas, savo sonatose fortepijonui su violončele daug dėmesio skyrė komplikuotai fortepijono partijai, kurioje yra įpinta daugybė greitų pasažų. Juos reikia ne tik profesionaliai įveikti, bet ir sugebėti įprasminti. Be to, skambinant dideliu šiuolaikišku fortepijonu, būtina subtiliai koncentruoti dėmesį į trapaus instrumento – violončelės – garso išgavimo galimybes, neuždengti savo skambesiu net ir palyginti švelnaus kiekvieno instrumento originalaus tembro. Svarbus ir dviejų labai skirtingų muziką skleidžiančių aparatų ansambliškas suderinamumas (fortepijono dangtis buvo visiškai pakeltas). Beje, Vilniuje girdėjau gražų Kremonos meistro Gabriele’s Jebrano Yakoubo (g. 1978 m. Sankt Peterburge) pagamintos violončelės skambesį.

Primadonų galerijoje – ypatingų galimybių solistė iš Hamburgo

Operos pasaulis – lyg niekad nevėstanti lava, vis išmetanti ugninių purslų. Antai neseniai paskelbtos citatos iš naujos, dar rengiamos išleisti knygos apie Vaclovą Daunorą sukėlė tikrą vietinės reikšmės „bufonų karą“. Regis, nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai knygos herojus ir jos veikėjai stovėjo Vilniaus operos scenoje, o konfliktas – tiesa, netiesioginis – įsismarkavo visu šiuolaikinės internetinių komentarų kultūros nuožmumu. Tiesa, daugiausia iečių laužoma dėl, man regis, beprasmio klausimo – kuris iš konflikto epicentre atsidūrusių legendinių solistų geriau dainavo.

 

Anie Vaclovo Daunoro, Virgilijaus Noreikos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Irenos Milkevičiūtės (galima būtų vardinti daug garsių pavardžių) laikai operos gerbėjų atminty ir širdyse iš tiesų paliko neištrinamą pėdsaką. O kokia gi dabartis?

Kinų Naujieji metai Vilniuje

Gražiai atšventėme tradicinius Naujuosius metus sausio 1-ąją, kas norėjo, šventė ir stačiatikių Senuosius Naujuosius metus, na o dabar turėjome galimybę pasveikinti vieni kitus pagal Rytų kalendorių. Tam buvo skirtas koncertas „Didieji kinų Naujieji metai. Fučuno kalnų capriccio ir Vartai į Šilko kelio simfoniją“, rengiamas su „Eesti Kontsert“ ir „Wu Promotion“. Garsių Kinijos orkestrų ir solistų atvykimas į Vilnių yra ilgo bei turiningo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos kultūros institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ne kartą yra minėjusi, kad dar nuo 2006 m. plėtojamas darbas su Kinijos koncertinėmis organizacijomis gausių vaisių ėmė duoti nuo 2014-ųjų. Koncertų „Didiesiems kinų Naujiesiems metams“ tradicija prasidėjo 1998 m. prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje ir jau 20 metų tęsiasi visame pasaulyje. 2017 m. įvairiuose žemynuose vyks apie 30 koncertų, simbolizuojančių Šilko kelią ir sėkmingai plėtojamus kultūrinius mainus. Trečioji šio „Šilko kelio“ programa driekiasi ir per Lietuvą.

Skirta Mozartui

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 28 d. įvyko koncertas „Skiriama Mozartui“ (genijaus gimtadienis sausio 27 d.), kuriame Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo jaunas, ryškus maestro Modestas Barkauskas, o Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur (KV482) skambino bei orkestrui vadovavo italų ir persų kilmės pianistas Alessandro Deljavanas, suteikęs klausytojams daug malonių įspūdžių. Klausą lepino šimtmečių išbandymą išlaikę nemirtingi Josepho Haydno, Luigi Boccherini ir jauniausio iš jų Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai.

 

Pirmoje dalyje, be kokybiškai skambančios muzikos, klausytojus maloniai nustebino kelios neįprastos keistenybės atliekant Boccherini Simfoniją A-dur, op. 35, Nr. 3 (G. 511) bei Mozarto Koncertą fortepijonui. Besiklausant sklandžios, žėrinčios rokoko stiliaus Boccherini muzikos tėkmės, dėmesį atkreipė „šešėlių teatras“ balkono kairėje pusėje bei lubose virš scenos. Klausytojai ėmė stebėti atsiradusį smuikininko „vaiduoklį“. Staiga scenos apšvietimas užgeso ir iš balkono virtuoziškai ir plastiškai liejosi smuiko garsai, kuriems pritarė trys ansamblio partneriai. Buvo gražu ir vizualiai, ir akustiškai, visur pasklido grakšti muzika. Po kelių akimirkų vėl sužibo scena ir orkestras tęsė savo misiją, pakiliai ir artistiškai vadovaujamas M. Barkausko. Vėliau ši miela metamorfozė vėl neilgam pasikartojo. Kaip per koncerto pertrauką pavyko išsiaiškinti, balkone griežė solistas smuikininkas Simas Tankevičius, o jam pritarė Kostas Tumosa (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė).

Oratorija karaliui Dovydui

Jei kas nors paklaustų apie Biblijos laikų muziką, kokį žmogų prisimintumėte pirmiausia? Tikriausiai karalių Dovydą – garsų karį, muzikantą ir poetą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Ir nenuostabu, nes beveik viskas, ką iš Biblijos sužinome apie tuometę muziką, susiję su Dovydo gyvenimu.

 

Daugumai prieštaringo karaliaus gyvenimo istorija tapo neišsemiamu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, padėjusiu atrasti nenutraukiamą ryšį tarp Dievo malonės ir jį garbinančios muzikos. Šveicarų kilmės prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeras (1892–1955) Dovydo istoriją įamžino gavęs užsakymą parašyti muziką Mézières kaimo teatro trupės statomam spektakliui pagal René Moraxo pjesę „Karalius Dovydas“. Nors pirminis kūrinio pavidalas buvo gana kuklus, jį turėjo atlikti vos šešiolikos muzikantų ansamblis, įkvėptas didelio pasisekimo 1923 m. kompozitorius šį veikalą pavertė monumentalia oratorija, skirta dideliam simfoniniam orkestrui, mišriam chorui, skaitovui ir solistams.

Simfoninis fejerverkas

Bilietai į sausio 14 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame solo grojo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) artistai, buvo parduoti prieš gerą savaitę. Tą vakarą publika rinkosi iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, o vieną repeticiją smalsiai stebėjo Vilniaus Žvėryno „Vaikystės sodo“ auklėtiniai, lydimi Lietuvos edukologijos universiteto studentų. Repeticijos pertraukos metu pakalbinau Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausią dirigentą Modestą Pitrėną.

Subtilaus dialogo meistras

Įspūdingu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 11 d. baigėsi tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, drauge su Lietuvos kultūros taryba ir Rusijos Federacijos kultūros ministerija pristačiusi klausytojams festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“, kurį organizavo Slavų tradicinės muzikos mokykla. Koncerte savo išskirtiniu virtuozo ir jautraus menininko talentu bei retai atliekama sudėtinga programa žavėjo visame pasaulyje publikos pripažinimą pelnęs Rusijos pianistas, Maskvos akademinės filharmonijos solistas Andrejus Gugninas.

Pastaruoju metu vis daugėja jaunų muzikų, tarpusavy konkuruojančių, kas sugebės atlikti virtuoziniu požiūriu sudėtingesnius kūrinius, sužėrės greičiausiai, garsiausiai ar aktyviausiai skambinamais pasažais. Dažnai tai tampa prioritetu, o meninės atliekamų kūrinių problemos lieka antrame plane. Vilniaus melomanams visai neseniai pasisekė gėrėtis net kelių skirtingo meninio įvaizdžio ir aukščiausio fortepijono įvaldymo pianistų pasirodymais. Vien „Vaidilos“ teatro salėje 2016 m. spalio mėnesio koncertuose savo sparčiai tobulėjantį meistriškumą, sugebėjimą kontroliuoti muzikos tėkmę pademonstravo Paulius Anderssonas (pvz., Ellerio Tokatoje), Rusijos pianistas Viačeslavas Griaznovas stebino įvairiapusiu tobulu instrumento valdymu, aukščiausio lygio kūrybingumu skirtingų stilių kūriniuose (Beethoveno, Debussy, Ravelio, Prokofjevo, Rachmaninovo), o spalio 30 d. didžiausią palaimą klausytojams suteikė dabar JAV gyvenantis mūsų mylimas Andrius Žlabys, savo nepaprastu jautrumu, sugebėjimu įtaigiai perteikti įvairias emocines būsenas privertęs net nepastebėti jo tobulo virtuoziškumo. Visai kitokio tipo greitų tempų profesionalas – Moldovos atstovas Alexanderis Palejus, jis, gruodžio 18 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje su smuikininku Raimondu Butvila skambindamas Prokofjevo Sonatas smuikui ir fortepijonui Nr. 1 bei Nr. 2 ir „Penkias melodijas“, demonstravo ryškų, kietą lyderio temperamentą, staigius, netikėtus garso proveržius ir tuoj pat – atsitraukimą į ramybės būseną.

Naujos choro eros šauklys

Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.

 

Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.

Kokybės ženklai

Per dešimtį metų įsitvirtinęs kaip vienas ryškiausių lietuvių kamerinės muzikos ansamblių ir brandžiai atstovaujantis fortepijoninio trio žanrui, „FortVio“ gruodžio 7-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje surengė šventę klausytojams ir sau, paminėdamas gyvavimo dešimtmečio sukaktį. Koncertas tapo puikia proga pasigėrėti trio atlikėjų – Indrės Baikštytės (fortepijonas), Ingridos Rupaitės-Petrikienės (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) – bendro darbo rezultatais, kuriuos, be kita ko, atspindi ir nemažai aukštų įvertinimų konkursuose, taip pat ir 2015 m. pelnyta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

 

„FortVio“ atlikėjai ansamblinio muzikavimo patirtimi dalinasi užsiimdami pedagogine veikla – visi trys dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje (I. Baikštytė – dar ir Koncertmeisterio), pianistė ir smuikininkė taip pat darbuojasi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje; be to, I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas dėsto kamerinį muzikavimą Mykolo Romerio universitete. Visi atlikėjai taip pat yra aktyvūs ir kitoje koncertinėje veikloje: I. Baikštytė nuolat koncertuoja su lietuvių ir užsienio instrumentininkais arba solo su orkestrais, o I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas yra ir styginių kvarteto „ArtVio“ – nariai.

PUSLAPIS
8

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”