Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.

Kaip ir galima nuspėti, daugumai architektų artima visuomeninė erdvė, ryšys tarp kultūrinio pasaulio, tarp miesto ir bendruomenės. O iš kitos pusės – pusiau atsitiktinumas, nes tai buvo pirmasis mūsų sėkmingas dalyvavimas muziejaus projekto konkurse. Čia gal mano subjektyvi nuomonė, bet viešieji pastatai geriausiai leidžia atsiskleisti architektams. Projektuojant viešuosius pastatus atsiveria platesnis kultūrinis kontekstas. Gali labiau pakreipti savo darbą link kultūrinės produkcijos nei link tiesioginės miesto plėtros, nes architektūra dažnai turi atliepti būtent pragmatiškus poreikius.

Gegužės 27, 28 d. 11 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžiojoje salėje pristatoma premjera – Ainio Storpirščio režisuotas spektaklis vaikams „Karlsonas“ pagal švedų rašytojos Astrid Lindgren romaną „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Laukiant birželio 8–18 d. vyksiančios Prahos kvadrienalės (PQ23), kurioje bus pristatyti ir šešių Lietuvos scenografių darbai, apie būsimą spektaklį bei dailininkų darbą lėlių teatre kalbamės su scenografe Neringa Keršulyte.

Atsiprašymas – svarbus kasdienybės ritualas, tad iškart atsiprašau, kad praėjusią savaitę pražiopsojau Diane Perelsztejn dokumentinį filmą „Popierinė brigada“. Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad LRT jį rodė keistu laiku – šio antradienio pusiaudienį, bet kartais filmus kartoja. Laikas ir vėl nepatogus – LRT, 26 d. 01 val., bet geriau vėliau negu niekad. Kuo filmas svarbus? Jis pasakoja apie Vilniaus gete 1942 m. įkurtą „popierinę brigadą“. Inteligentai, poetai ir kiti rašytojai, tarp jų Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, iš sandėlio, kuriame turėjo rūšiuoti nacių pagrobtas žydų vertybes, slapta išnešdavo knygas, rankraščius, artefaktus ir slėpė juos įvairiose vietose.

Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.

Anonsuojama paroda ir ją lydintis kūrinių katalogas man yra ilgesingos laukimo erdvės, kuriose pirmiausia apmąstoma menininko kūrybinė biografija ir dėliojasi būsima vaizdinės patirties kelionė. Ką prisiminiau, ko tikėjausi ir dėl ko nuogąstavau prieš ateidama į retrospektyvinę Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių parodą „Titaniko“ antrame aukšte?

Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.

Nors didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje rodomi tik keturi Dariaus Žiūros kūriniai, ji neatrodo tuštoka. Neužpildytas erdves skrodžia Gustonių kaimo gyventojų žvilgsniai: nuo ilgosios sienos į mus tiesiai žiūri aštuoni to paties žmogaus, tik skirtingu metu fiksuoti, videoportretai, po 60-ies sekundžių rodomas kitas žmogus, irgi filmuotas kas treji metai (2007, 2010, 2013, 2016, 2019 ir 2022 m. – „Gustoniai“). Tušti plotai reiškia, kad žmogus kaime dar negyveno, buvo iškeliavęs ar mirė.

Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.

Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos moto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.