LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas“. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.

Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias.

Ankstyvuosiuose fotografės Violetos Bubelytės autoaktuose, kurie kartais dar vadinami autoportretais, ji vis sušmėžuoja kaip pasikartojantis neryškus realybės atspindys veidrodyje ar besidvejinanti, judesyje, ilgo išlaikymo kadruose matoma ir iš visų pusių, ir taip, kad jos kūno atspindžiai (ar kopijos) persiklotų vienas per kitą. Taip ji ir labai nuoga, matoma, statiška, ir tuo pačiu metu kaip nors netiesiogiai prisidengusi, neapibrėžiama ir nesugaunama kitų žvilgsnio.

Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.

Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.

Mačiau kažkokį kraštą sutemose, kalvos ten neaukštos, bet su ilgiausiais toliais – lengvai nepereisi. Dar auksinio mėnulio naktį. Mėnulio nesimatė, tik ryški, auksinė jo šviesa. Mačiau prosenelių lūpų liestą stiklinę, dvi jas, ir dubenį. Juos naudojo dažniausiai skubėdami, tarp darbų, bet kartais, gal vakare, sustingdavo ir jų akys sutapdavo su stiklinės skaidrumu, jie galvodavo apie Lietuvos tolius už begalybės žingsnių nuo Sibiro miškų. Dubuo šaukštu beldžiamas skambėjo kaip namie, tik toliai kiti. Visai kiti toliai. Gal į juos vakare žiūrėjo, sustingę, nes toli širdžiai tiestis iki namų.