Artėjant Vilniaus jubiliejui, vis labiau norisi atsiversti tikrą jo mylėtoją Mikalojų Vorobjovą ir jo „Vilniaus meną“ (1940): „Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio“ miesto dvasią, kuris nesikrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.“

Monika Žaltė (geriau žinoma kaip Žaltauskaitė-Grašienė) – viena įdomiausių šiandienos lietuvių tekstilės menininkų. Be jos neapsieina nė viena rimtesnė Lietuvos tekstilės paroda, dėl jos varžosi galerininkai. Menininkės kūryba įdomi ne tik dailėtyrininkams, bet ir kitų sričių tyrėjams, įžvelgiantiems jos darbuose gilią potekstę ir prisilietimą prie pamatinių žmogiškos būties klausimų. Neatsitiktinai Monikos Žaltės darbai pristatomi ne tik galerijose, bet ir netradicinėse erdvėse – nuo geležinkelio stoties iki bažnyčių. Tai kalba apie sakralųjį kūrybos matmenį.

Šiais metais dešimtmetį švenčianti „Artifex“ galerija jubiliejų pažymi išskirtinėmis parodomis. Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Žaltauskaitė-Grašienė – trys žavios moterys, trys individualūs pasauliai. Ne taip dažnai vienoje parodoje išvysi šių garsių tekstilininkių kūrinius. Kiekvienos jų viešas pasirodymas – jau įvykis meno pasaulyje. Šio susibūrimo priežastis – dalyvavimas Kioto (Japonija) fotografijos festivalyje „Kyotography“, į kurį šias menininkes pakvietė prestižinės Kioto galerijos „GalleryGallery“ savininkė ir kuratorė Keiko Kawashima. Tad turime retą progą Lietuvoje pamatyti japonų žiūrovams skirtą kolekciją, eksponuotą Kiote šių metų balandžio 20 – gegužės 4 dieną.

Tekstilės bienalės, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, idėja grindžiama kūrimo ir atkūrimo reiškiniu. Prieš 100 metų atkūrėme valstybę ir pradėjome naujos – modernios ir tautiškos Lietuvos – statybą. Kuriamos valstybės, kuriama istorija, kuriamos šeimos, institucijos, kuriamas meno kūrinys. Taigi kūrybos sąvokos aprėptis labai plati. Ne kiekviena šalis valstybingumo formavimą apibūdina „kūrybos“ terminu, kitur dažniau statoma ir konstruojama. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai lengvai dyla, tačiau tekstilės pluoštai leidžia pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume  istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos.

Kaip margos išleistuvių iškilmės birželio pradžioje praėjo tradicinė meno mugė – galerijos ir menininkai stengėsi pasirodyti kuo geriausiai, visi susitiko, vieni kitus apžiūrėjo ir apkalbėjo. Tuoj po mugės visi puolė ruoštis taip pat tradiciniam renginiui – Kultūros nakčiai, tarsi triukšmingam afterparčiui. Po šitiekos švenčių galerijos nutyla ir visą liepą ramiai lūkuriuoja rugpjūčio – atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad mieste visai nebeliko ką žiūrėti.

Šią savaitę siūlau išmėginti trumpą ir kontrastingą maršrutą po tris labai skirtingas parodas. Negalėčiau tvirtinti, kad kuri nors iš jų tokia gera, jog nevalia praleisti, tačiau šis pasivaikščiojimas neturėtų pabosti dėl požiūrių, temų ir žanrų įvairovės. 

Mąsčiau, ar rašyti savotišką ataskaitą (o ne parodos recenziją) apie dviejų akademijų parodas vienoje iš jų, nes iš karto susidūriau su keliomis ne tik asmeninio pobūdžio problemomis. Viena jų – tai kuratoriaus savireflektavimo klausimas, kita – politinio pobūdžio. Dar 2016 m. rudenį VDA delegacija lankėsi Sankt Peterburge ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Stieglitzo dailės akademija. Vienas iš pirmųjų bendro darbo punktų ir buvo paroda. Tad man kilo šiokia tokia dilema mąstant apie politinį kontekstą – žinant, kad viešajame gyvenime politiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai išgyvena ne pačius geriausius laikus, parodinis sumanymas atrodė šiek tiek paradoksalus. Šis keistumas lydėjo visą laiką iki parodos atidarymo, tačiau tam tikri dalykai, išryškėję per bendrą darbą, savaime atsakė į klausimus, kurie iš pradžių regėjosi labai komplikuoti.

Turbūt simboliška, kad rašau praėjus dešimčiai savaičių po bienalės atidarymo. Jos pagrindinė paroda tuščiose Centrinio pašto administracinėse patalpose „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ iškelia klausimą apie informacinių technologijų sumažintos erdvės padarinį – suspaustą laiką. Apie tai kalbėjo parodos kuratorius Nicolas Bourriaud – sumažėję atstumai, sako jis, naikina santykius. Skamba paradoksaliai, bet jis teisus. Kai nebereikia gaišti laiko įveikiant atstumus (prieš dvidešimt metų būčiau turėjusi šį straipsnį užbaigti bent valanda anksčiau, kad spėčiau nunešti jį į redakciją), viską galima padaryti greičiau (laikraštis būdavo parengiamas iki ketvirtadienio 16 val., dabar – iki trečiadienio 14 val. ir išeina jau truputį pasenęs), bet visas laikas užpildomas kažko naudingo darymu, o būtinybė pereiti iš vienos vietos į kitą – tik laiko švaistymas. Į laiko šiukšlyną patenka ir santykiai su pakeliui sutiktais žmonėmis ar net su pačiu savimi. Taip prigaminama visko labai daug, niekas net nespėja vartoti. Pavyzdžiui, per tas dešimt savaičių atidaryta ir uždaryta daugybė parodų, kurias mažai kas spėjo pamatyti, prirašyta recenzijų, laikraščiui kuriant svaiginančios įvykių kaitos fantasmagoriją. Tuo metu Kauno bienalė, veikianti iki pat metų pabaigos, ramiai laukia, kol atmintis išbraukys pirminių patirčių klaidas, ištrins vienadienius įspūdžius ir pamažu sumūrys įvykio monumentą.

Juk ši bienalė – jubiliejinė, jau Tarptautinės bienalių asociacijos narė, ją rengė per 100 žmonių, vadovaujami Virginijos Vitkienės, joje dalyvauja nebesuskaičiuojamas kiekis menininkų iš viso pasaulio, atidarymas išsitęsė per tris dienas, paskui dar kelias savaites vyko edukaciniai, rezidencijų ir bendruomeninių menų renginiai. Bienalė užima ne tiktai įprastas meno erdves (Mykolo Žilinsko dailės ir Kauno paveikslų galerijas), bet ir Centrinį paštą, buvusias „Drobės“ ir Dirbtinio pluošto gamyklas. Nors parodas sieja bendradarbiavimo tinklo idėja, viską aprėpti vienu straipsniu darosi sunku. Tad veju asmeninę patirčių giją, šiuo žodžiu prisimindama ir tekstilines bienalės šaknis.

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.