2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

‒ Egle, kodėl tu rengi tik dviejų darbų parodą? Kokia čia paroda?
‒ Ai, su Severija taip sugalvojom.
‒ Apie ką bus paroda?
‒ Ai, meškos. Na, ir dar zuikis.
‒ O kodėl taip ilgai tu juos kabini, tuos du paveikslus? (Tris dienas Eglė Ridikaitė praleido galerijoje instaliuodama parodą.)
‒ Ai, gerai reikia padaryti. Negaliu bet kaip.

Tie, kurie pažįsta Eglę, žino, kad daug žodžių iš jos neišpeši. Ji bėgs, skubės, darys, o tada žiūrėdama į tave iš padilbų ir juokdamasi taip, lyg jai dėl kažko būtų nejauku, greitakalbe pasakys:
‒ Va, padariau. Na, kaip?

Tik du darbai. Ir abu apie tą patį, sako Eglė.

Apie birželio pradžioje Vilniuje pristatytą Modernaus meno centro projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“ turėjau nuspėti 2011-aisiais. Tais metais Beatos Elwich-Lankelis kurso „Art Exhibition: Space of Learning – Space of Education“ Vilniaus dailės akademijoje atsiskaitymas vyko projekto forma: dailėtyros ir dizaino studentų grupė, kurioje buvau ir aš, ir MMC steigėja Danguolė Butkienė, tuo metu, kiek pamenu, laisvo klausytojo statusu lankiusi paskaitas VDA, kūrė prototipinį užduočių laikraštuką apie keletą Vilniaus viešosios erdvės skulptūrų, skirtą savarankiška edukacija besidominčioms šeimoms. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti miestiečių ir miesto svečių vizualines kompetencijas vertinant viešojoje erdvėje esančius ir naujai atsirandančius meno objektus, patogumo dėlei vadinamus skulptūromis. Akademiniame kontekste jausdamiesi saugūs, pasirinkome dalį nevienareikšmiškai vertinamų skulptūrų – „Krantinės arką“, Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą, paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. Pateikdami šiek tiek kontekstinės informacijos, gana daug dėmesio skyrėme bandymams sukurti užduotis ir suformuluoti klausimus, kurie padėtų laikraštuko vartotojams patiems suprasti, ar skulptūrai parinkta forma ir vieta atitinka jos transliuojamą pranešimą, iš kokių elementų skulptūra susideda ir kaip tų elementų derinys sukuria tam tikrą įspūdį.

Juokinga ar net absurdiška, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi praėjusių metų gruodį „Titanike“ surengta Arvydo Šaltenio tapybos paroda taip ir nesugebėjau jos dorai apžiūrėti. Šiaip jau „apžiūros“ procesas dažniau besilankančiam parodose daugmaž įprastas: stebi, skaitai, lygini, kalbiesi. Dažniausiai mintyse, su savimi... Čia viskas klostėsi kitaip. Žiūrėjimas į Šaltenio paveikslus virto kažkokiu keistu, ekspresyviu ir neprognozuojamu procesu. Kaskart atėjus į parodą, tuoj įklimpdavai į aistringą pašnekesį su kokiu nors sutiktu pažįstamu. Ir judėjimas šios parodos erdvėje buvo kitoks. Žingsniais braižai kreives, diagonales, zigzagus, tik jokiu būdu ne įprastus ratus ar pusračius, kaip paprastai suki tapybos parodoje nuo vieno paveikslo prie kito... Tiesa, buvo ir dar vienas įstabus apsilankymas Šaltenio parodoje – tapytojas maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokiniams (ši mokykla jam labai brangi, joje Šaltenis ne vieną dešimtmetį dirbo ir kūrė). Bet ir vėl buvo sunku sutelkti dėmesį vien į tapybą. Net nežinau, į ką daugiau žiūrėjome – ar į paveikslus ir eiles, išrašytas ant sienų, ar į patį autorių – amžinos jaunystės eliksyro saugotoją, šamaną, kuris taip paprastai, jaukiai ir giliamintiškai kalba apie gyvenimą. Galiausiai po visų parodos įspūdžių ir susitikimo „apeigų“ ramiai išstudijavau Šaltenio tapybai skirtą albumą, ir taip susidėjau savuosius taškus ant „i“. Ši knyga, beje, gimė laiku, nepavėlavusi, kaip neretai pas mus nutinka, o puikavosi jau parodos atidaryme, todėl veikia ir kaip ekspozicijos tęsinys, komentaras.

Sovietmečio kultūrinių erdvių likimai jau seniai tapo žurnalistinio dėmesio objektu. Kartais su apleistu „šiukšlynu“, o kartais ir su urbanistiniu paveldu siejami statiniai šalies sostinėje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai ir kt. – sulaukė ne vieno pasiūlymo dėl ateities. Viešojoje erdvėje netolygiai besikeičiantis požiūris į vieną ar kitą opią problemą paprastai nerodo logikos ar nuoseklių visuomenės „sąmonėjimo“ procesų. Turint minty nuolatines manipuliacijas žiniasklaida, nenuostabu, jog įsivaizdavimas apie sovietinės praeities ženklus kinta, nors statinių istorijos neretai panašios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viešosios erdvės – pastatai arba juose esančios patalpos – buvo perduoti (dažniausiai itin pigiai parduodant) privačiam sektoriui, šį veiksmą aiškinant tuo, jog naujas savininkas („investuotojas“) sugebės „kur kas geriau“ tvarkytis su tokių erdvių valdymo problemomis.

Prisipažinsiu, apie šį menininką žinojau tik iš jo ciklų „Susitikimai“ (1963–1984) ir „Reminiscencijos“ (1975–1987). Ir prisipažinsiu dar kai ką: taip, šio menininko kūrybos tinkamai neįvertinau. Tačiau vieną gūdžią žiemos dieną užsukau į Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ ir viskas apsivertė.

Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra – pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.