Raktažodis: Mindaugas Navakas

Meno espreso

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Nesavarankiškos pastabos

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

3 x 3 x 3. Jaunieji dailininkai

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.

Tvoros mauzoliejus

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Trimakas ir Navakas

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Ar gali sugyventi sena ir nauja?

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.

Nuo privačios iniciatyvos iki atviro kultūrinės traukos objekto

Būtent tokį kelią – nuo pirmųjų dirbtuvių ir improvizuotų ekspozicijų iki šiuolaikiško meno centro su visomis jam derančiomis funkcijomis, nuo pusiau privačios erdvės, žinomos tik nedideliam meno gerbėjų ratui, iki edukacijai ir pažintiniam turizmui pritaikytos ekspozicijų bei rekreacinės aplinkos – bus per kelis dešimtmečius nuėjęs Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kai pagaliau pakvies lankytojus po keletą metų trukusios rekonstrukcijos.  

Betoninė laiko siena

Iš pažiūros tai – tik žaidimas. Vietoje Aušros vartų stovi gabalas sovietinio blokinio daugiabučio. Televizijos bokštas spokso kaip dirbtinė gražuolė, prisiklijavusi nuo Šv. Kazimiero bažnyčios nuplėštų lipdinių blakstienas. Ant buvusių Profsąjungų rūmų stogo iškilo Nižnij Tagilo kultūros namų bokštelis, kurį neiškart ir pastebėsi, nes jis ten – labai vietoje. Atrodo, kad Liudas Parulskis daro tai, kuo užsiima pamokose nuobodžiaujantys vaikai– iškiliausiems architektūriniams miesto „personažams“ pripaišo menamus ūsus. Tik rafinuočiau – jo fotomanipuliacijose naujasis darinys atrodo „kaip tikras“ ir žiūrovui gali pasivaidenti, jog tai yra realių, tik ne visai pažįstamų vietų fotografijos.
 
Net nekils klausimas, kaip tie „bereikalingi“ papuošimai atsirado ant grynai funkcionalių pastatų – postmodernistinės architektūros teoretikai ir praktikai jau seniai leido viską maišyti. Ir atvirkščiai – po karo sugriauti senamiesčiai buvo prismaigstyti modernių naujadarų, tad betonas jau taip seniai gyvena šalia baroko, kad net nebeerzina. Be to, miegamuosiuose rajonuose žmonės su savo būstais daro, ką nori, ir griežtą stačiakampių ritmą jau dvidešimt metų klaipo spalvoti, įvairiabriauniai balkonų inkilai. Tad fotografijos kartais atrodo kaip paprasti dokumentai – net nespalvoti, lyg iš seno archyvo. Tenka pastovėti ilgiau, luktelti, kol išsisklaidys kasdienio prisitaikymo miglos ir išryškės sandūrų keistumas kaip pokštas.

Erdvės trauka

Rugpjūčio 20 d. „Kablyje“ buvo sunku kvėpuoti – tiek susirinko žmonių padiskutuoti apie gatvės meną ir grafičius. Gal reikėjo atidaryti langus, bet taip dingtų subkultūrai privaloma prietema, nors už pseudokorintinių kolonų nukarusio kablio vaizdas būtų kaip tik. Tai – iš dalies realizuota Mindaugo Navako 9-ojo dešimtmečio pabaigos vizija iš antrojo „Vilniaus sąsiuvinio“. Fotomontaže kablys buvo pritvirtintas prie geležinkelio stoties pastato, pavertęs jį tarsi vagonu, o visą miestą – galingų industrinių jėgų vežamu kroviniu. 1994 m. jis ironiškai neutralizavo Geležinkeliečių rūmų pompastiką ir šie tapo alternatyvios kultūros vieta. Už tai, o kartu ir už atvirą panieką grožiui, daugelis stoties rajono gyventojų jo nekenčia ne mažiau nei kiti – „Vamzdžio“. Bet po šiuo impotentiško „pjautuvo“ ženklu vis randa prieglaudą „aukštosios kultūros“ standartų neatitinkantis menas. Šįkart – Gatvės meno festivalis, kuris vyksta jau trečius metus.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”