Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.

Niekas nebetiki, kad tapyba yra mirusi ar kad kada nors buvo negyva. Ne tik todėl, kad ji randa antrinio, tretinio (ir t.t.) perdirbimo gyvavimo būdų, o vaizdavimas ir šiaip yra per daug svarbus mūsų suvokimui bei raiškai, bet ir dėl tokių menininkų kaip Eglė Gineitytė. Juolab kad visa ko amžino atgimimo ratas pavasarį akivaizdus, ypač per Velykas. Jau ir anksčiau ne kartą pamačius šios autorės darbus vis nutvieksdavo džiaugsmas dėl akivaizdžios gyvybės, lygiai taip nutiko ir šį kartą Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ Vilniaus rotušėje (veikia iki balandžio 29 d.).

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Keturiuose muziejaus kambariuose ir erdvėje šalia rūmų jau kurį laiką veikia Mindaugo Navako paroda, čia eksponuojami per pastaruosius penketą metų sukurti darbai. Nors vilniečiams įprasta manyti, kad skulptorius kuria dominuojančius erdvėje kūrinius, rodomus neišvaizdžiose vietose, šioje parodoje jis įtvirtina posūkį prie skulptoriams gana neįprastos medžiagos – porceliano.

Šyla oras, o ir parodų atmosfera kaip niekad įkaitusi – natūralu, kad iš pradžių norisi apžiūrėti lauko ekspozicijas. Pirmiausia žiūriu, kas gi vyksta Užupyje įsikūrusiame Kūdrų parke (buvau ten dar prieš oficialų atidarymą), po to skubu apžiūrėti naują galerijos „apiece“ ekspozicinę vitriną „Čiudirkos“ skvere, esančiame V. Kudirkos ir M.K. Čiurlionio gatvių sankryžoje. Na, šįkart turėjau interesų net keliose Vilniaus galerijose – Jono Meko vizualiųjų menų centre, VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto parodų salėje bei Mokytojų namuose įsikūrusioje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Vilniuje, Totorių gatvėje, įsikūrusi galerija nuosekliai pristato šiuolaikinį instaliacijos, objekto ir skulptūros meną kuriančius autorius. Pernai čia parodas surengė tokie išskirtiniai įvairių kartų menininkai kaip Mindaugas Navakas, Dainius Liškevičius, Rimantas Milkintas, Julija Goyd, Agnė Juodvalkytė ir kt. Galima pastebėti, kad galerija nuosekliai rūpinasi eksponuojamų autorių kūryba, juos reprezentuodama užsienyje. Šiuo metu „(AV17)“ lankytojus kviečia į vidurinės kartos skulptoriaus Rafalo Piesliako parodą „Įžvalga“. Autorius, baigęs VDA bakalauro studijas, jau daugiau kaip dešimtmetį aktyviai kuria ir dalyvauja parodose Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.