Agatos Orlovskos įsipareigojimas sau tapyti stipresnis už pačią tapybą. Alkis kurti plotmę tylai. Globą išsekintoms spalvoms. Atliktame kūrėjos geste „širdis-galva-ranka“ ištinka tikrumas. Iš tirštų pieniškų vonių išniręs jis virsta kūnu. Jusliškieji pavidalai persidengia: dalis manęs tampa rėmo aptraukta paklode, kurioje telpa blizgūs sapnai. Kitoje – drėgmės garams prasisklaidžius – iš dubens ataidi pasaulio skausmas: nuo kertamų miškų iki karo apkasų raudų. Pasaulis plyšta per pusę, o jis – išsirietęs it mėnulis.

Šių metų pradžioje bene solidžiausios laikysenos Lietuvoje, kone šventyklos rimties sustingdytame Čiurlionies (vienintelio oficialaus LT genijaus) muziejuje vyko paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“, kuri jau tada atskleidė kontrasto potencialą. Kraupūs ir juokingi, istoriniai ir asmeniniai siaubai sužadino vaizduotę ir išlydėjo ne vieną patenkintų žiūrovų būrį, profesionalai irgi jautėsi patyrę netikėtą nuotykį. Rimties ir žaismo nuotykio intriga mezgama ir naujoje (dar vasarą atidarytoje) parodoje „Žalia“. Abi parodos kuratorės labai solidžios, tiesiog dailėtyros klasikės: mokslų daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir pati muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, o tema tiesiog žalia… Nejaugi? Kaip tai?

Atėjus vasarai teko džiaugsmas Miunchene klausytis Lietuvos vardą garsinančios Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojamos muzikos, o ir pasimatyti su ja pačia. Susitikusios prisiminėme tikrą kūrybos šventę, kai prieš šešetą metų buvau jos pakviesta drauge dirbti Zalcburgo miesto teatre: įstabiame Helbruno parke pastatėme muzikinį pasivaikščiojimą-spektaklį „Iš vandens ir akmens“ (pagal Broniaus Kutavičiaus kūrinius „Iš Jotvingių akmens“, „Ten ir atgal“ bei operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“). Zalcburgo senamiestyje, Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche), sukūrėme muzikinį sceninį vyksmą pagal Kutavičiaus oratoriją „Jeruzalės vartai“.

Švedė Hilma af Klint (1862–1944) ir olandas Pietas Mondrianas (1872–1944) niekuomet nedirbo kartu. Niekuomet nebuvo susitikę, nesikeitė korespondencija. Niekuomet, savo gyvenamuoju laikotarpiu, kartu neeksponavo kūrybos. Nors abiejų darbuose, kaip naująja paroda „Gyvenimo formos“ įrodė „Tate Modern“ galerija, ir būta bendrų taškų, tokių prieštaringų menininkų eksponavimas, regis, laužtas iš piršto. Tarsi galerija būtų rengusi dvi parodas, bet pristigusi vietos jas sujungė. Kuo ilgiau galvoju apie parodą, mintyse bėgant begalei klausimų – kaip, kodėl, kam ar veiks? – tuo labiau esu intriguojama ir nekantrauju ją pamatyti. Gal toks ir sumanymas – provokuoti apsilankyti, išlikti aktualiems ir paskatinti į meną žvelgti kitokiu kampu.

Anonsuojama paroda ir ją lydintis kūrinių katalogas man yra ilgesingos laukimo erdvės, kuriose pirmiausia apmąstoma menininko kūrybinė biografija ir dėliojasi būsima vaizdinės patirties kelionė. Ką prisiminiau, ko tikėjausi ir dėl ko nuogąstavau prieš ateidama į retrospektyvinę Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių parodą „Titaniko“ antrame aukšte?

Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija švenčia savo 90-metį. Meno institucijai – tai ryškūs solidžios tradicijos ir kunkuliuojančios dabarties sankirtos metai. Akademijos bendruomenė jubiliejinius metus pradeda dar labiau atsiverdama plačiajai visuomenei: planuojami įvairūs festivaliai, koncertai, spektakliai, performansai LMTA salėse, kitose Lietuvos koncertinėse erdvėse, Gedimino prospekte, Lukiškių aikštėje ir kitur. Jau pradėtas ciklas „Susikalbėjimai Didžiojoje“, jį visus metus tęs pripažinti meno meistrai ir jaunieji menininkai.

Be galo džiugu jau netrukus prasidėsiančio jubiliejinio, dešimtojo, M.K. Čiurlionio festivalio programoje matyti net keletą labai ryškių žvaigždžių. Akivaizdu, kad festivalis auga, plečiasi, rado vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime ir klausytojų širdyse. Puiku, kad koncertuoti šiame festivalyje sutinka pasaulinio lygio atlikėjai.

Tą sekmadienį, kai važiavome į Kauną nusilenkti Leonui Striogai, po užsitęsusios pilkos darganos netikėtai išlindo saulė. Saulėtas išaušo ir pirmadienis – jo laidotuvių diena. Viskas sušvito auksu, lyg medinukų prikimštoje Leono dirbtuvėje. 

Rami ir švelni rudens saulė – tarsi Leono būdo atspindys. Niekada nesu mačiusi jo pikto, suirzusio, nepatenkinto, nuvargusio. Gal dėl to, kad susitikdavome dirbtuvėje, tarp kūrinių, tų, kurių nenorėjo paleisti, saugojo kaip geriausius, ir tų, kuriuos būdavo tik ką pradėjęs arba vos užbaigęs. Kalbėdavomės apie jo darbus, apie vykstančias parodas, truputį apie politiką ir daug apie praeitį. Strioga visada atrodė ramus, visada atidus, kol buvo jaunesnis, – atviras ir šnekus, pastaraisiais metais – nebe toks iškalbingas, bet ne mažiau smalsus ir dėmesingas. Kiekvienas susitikimas su juo, jo naujais kūriniais buvo gyvenimiškos išminties ir blaivaus optimizmo pamoka, nors Striogos kūryba anaiptol netrykšta nei džiaugsmu, nei tikėjimu ateitimi.

Britų dienraščiai mėgsta sudarinėti TOP dešimtukus bene viskam. Šie, nors ir komerciniai, – visuomet įdomūs ieškant dar nelankytų parodų. Gera ir keista čia rasti ir iki skausmo pažįstamus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tarytum iš tamsių Lietuvos girių nusileidusius karalius, delnuose laikančius saulės miestą. Po parodos atidarymo Čiurlionis įsirašo trečioje dešimtuko vietoje.

„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.