Raktažodis: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

12-8-4

Šventės pasibaigė, tad tenka grįžti prie kasdieninių ritualų. O parodų (patikslinu – vizualaus meno), šį mėnesį veikiančių Kaune, suskaičiavau net dvylika. Manau, kad dėmesio ir laiko vertos bent aštuonios. Na, o keturias iš jų trumpai aptarsiu šiame tekste.

Daugiau nei peizažai

Džiugina keli pastarųjų metų reiškiniai, kai kalbame apie Lietuvos dailės paveldo išsaugojimą: tai Danguolės ir Viktoro Butkų mecenatystės veikla ir buvusiame „Lietuvos“ kino teatro sklype jų jau pradėtas statyti Modernaus meno centras, taip pat „Lewben Art Foundation“ veikla, apimanti ne tik meno kūrinių kolekcionavimą, bet ir jų pristatymą visuomenei. Žinoma, dėl simpatizavimo institucijoms šiais institucinės kritikos laikais lengvai galėčiau būti apkaltintas konjunktūra, tačiau pripažinkime, kad nepaisant beveik visoms didesnėms institucijoms būdingo tam tikrų menininkų protekcionizmo ar siekio paveikti Lietuvos dailės istoriją, puiku, kad esama institucijų, kurios užsiima jau klasika tapusių ar greitai tapsiančių lietuvių kūrėjų darbų išsaugojimu ir sklaida.

Apie tai pamąstyti paskatino kovo 23 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atsidariusi paroda „Kelionėje, namie ir svajonėse: peizažai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“, kurią kuravo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Beje, tai ne pirmoji fondo paroda, pristatyta Žilinsko dailės galerijoje. 2013 m. čia surengta litvakų dailės paroda, 2015 m. – išeivio Prano Domšaičio retrospektyvinė paroda, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį kaip Kauno bienalės dalis veikė paroda „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“.

In memoriam Algirdui Ambrazui

Liepos mėnesį, šurmuliuojant nerūpestingai vasarai ir skambant Thomo Manno festivalio Nidoje garsams, muzikų bendruomenę pasiekė tragiška žinia: eidamas 83-iuosius metus, staiga mirė muzikologas, profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Ambrazas. Nors ir prabėgus šiek tiek laiko, kviečiame atversti puslapį, skirtą ištikimo šio laikraščio skaitytojo atminimui, o prie jo kapo išsakytos mintys teneleidžia pamiršti šios iškilios asmenybės ir prasmingų  jo darbų.

Nuo marių iki Fausto

Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.

Atsivėrė daugybė prasmių

„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.

 

Menininkų laisvė

Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.

 

Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“

Dar vienas kraštelis

„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.

Arfos arpeggio gamtos fone

Nacionalinėje filharmonijoje kovo 19-ąją vyko ilgai lauktas koncertas, skirtas Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-ies metų sukakčiai paminėti. Savotišku vakaro prologu tapęs žemos ir pavasario susitikimas savaip atsispindėjo ir koncerto programoje, kurioje siekta priminti ir dviejų šalių kūrybinę bendrystę. Mūsų šalį tuokart reprezentavo ne tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), bet ir jaunoji lietuvių arfininkė Joana Daunytė, baigusi magistro studijas Amsterdamo konservatorijoje. O Flandrijos regionui atstovaujantis belgų dirigentas Hermanas Engelsas pristatė dviejų savo kraštiečių muzikinius paveikslus: XIX–XX a. sandūroje gyvenusio Augusto de Boecko bei šiuolaikinio belgų kūrėjo Woutero Lenaertso (g. 1981 m.) kūrinius.

Muzikinės jūros poemos

Kovo 5-ąją Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė, Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko vienas ilgai lauktos operos „Don Karlas“ premjerinių spektaklių, o Nacionalinėje filharmonijoje suskambo... jūra – trimis ar net daugiau prasmių, išsiskleidusių per tris monumentalius kūrinius. Jūros įvaizdžio suvienytame koncerte skambėjo žinomos dabarties lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės kompozicija „Aisbergas“, gana retai mūsų scenose „subanguojanti“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“, o tarp šių įsiterpė prancūzų belle époque kūrinys, dešimtmetį kompozitoriaus Ernesto Chaussono rašyta „Meilės ir jūros poema“, op. 19, balsui ir orkestrui. Kūriniams interpretuoti susibūrė ypač galingos atlikėjų pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, jam dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, ir su orkestru Chaussono „Meilės ir jūros poemą“ atlikusi, viena ryškiausių šių dienų Lietuvos solisčių, sopranas Asta Krikščiūnaitė.

Naujas žingsnis į tradiciją

Vasario 24 d. vykęs Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas turėjo paantraštę: „Kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracija“. Iš tiesų tai buvo pats pirmasis Vilniaus kvarteto koncertas filharmonijos Didžiojoje salėje, kuriame prie pirmojo pulto neišvydome net penkiasdešimt metų kvartete griežusios Audronės Vainiūnaitės. Jos vietą užėmė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, melomanams pažįstama kaip ryški simfoninių ir kamerinių koncertų solistė.

 

Šis įvykis stipriai sujudino palyginti ramią mūsų muzikinio gyvenimo tėkmę. Neatsitiktinai į koncertą susirinko kaip reta daug visų kartų profesionalių muzikantų, ypač stygininkų. Visiems magėjo būti šio, sakyčiau, istorinio koncerto liudininkais. Bet pradžioje – apie Audronę Vainiūnaitę. Iki šio koncerto ji buvo vienintelė kolektyvo narė nuo susikūrimo 1965 metais. Vainiūnaitė buvo ir tebėra kvarteto pirmųjų žingsnių ir ilgo kelio į meninę brandą kūrėja ir liudininkė. Be šios smuikininkės, esu įsitikinusi, Vilniaus kvartetas nebūtų 1972-aisiais laimėjęs svarbaus tarptautinio konkurso Lježe (Belgijoje), nebūtų taip tvirtai ir užtikrintai kopęs į atlikimo meno aukštumas. Mano kartos muzikantai kvartetinio meno sampratą iš esmės gilino lankydami šio kolektyvo koncertus. Vainiūnaitė buvo ryškiausia Vilniaus kvarteto individualybė. Jos meistriškas grojimas, tobulas instrumento valdymas ir sąžininga tarnystė muzikai buvo tarsi kamertonas kitiems nariams. Kvarteto sudėtis keitėsi, antrasis smuikas Artūras Šilalė ir altininkas Girdutis Jakaitis į ansamblį atėjo palyginti neseniai, Jakaitis – 1996-aisiais, Šilalė – 1999-aisiais. Violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, dabar jau vyriausias narys, kvartete griežia taip pat ne nuo pat pradžių. Nuo 1970-ųjų ir iki šios dienos jis yra aktyviausias kolektyvo veiklos ir programų formuotojas. Gausybė įdomių, reikšmingų kvarteto programų ir ciklų telkė publiką, lavino jos skonį, supažindino su šio žanro šedevrais ir mažai Lietuvoje žinoma muzika, garsiais atlikėjais ir talentingu jaunimu. Paminėsiu bent kelis įspūdingus ciklus: „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai“, „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas“, „Kvartetas ir fortepijonas“, „Jaunieji Lietuvos talentai ir Vilniaus kvartetas“. Šis kolektyvas ypač daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, pagrojo apie šimtą lietuvių autorių kūrinių, kurių pusė buvo sukurta specialiai jam. Ryškiausiai įsiminę koncertai žavėjo ne tik skoningomis interpretacijomis, ansambliškumu ir kamerinio muzikavimo subtilybėmis, bet kiekvienąsyk – tiesiog stulbinančiu Vainiūnaitės grojimo virtuoziškumu, juvelyrišku tikslumu, galinga menine įtaiga. Ir taip – ištisus penkis šiam menui pašvęstus dešimtmečius. Sukauptas milžiniškas repertuaras, pagrota daugiau kaip pusketvirto tūkstančio koncertų, apkeliautas, galima sakyti, visas pasaulis... Turbūt ne tik aš apgailestavau, kad prieš koncertą scenoje nepamatėme Audronės Vainiūnaitės ir nepadėkojome ja

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”