7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Menų spaustuvė

Ką batai pasako apie žmogų?

XX a. kino žvaigždė Marilyn Monroe kadaise pasakė: „Duok moteriai tinkamus batelius ir ji užkariaus pasaulį.“ Batai, kuriuos avime, byloja apie tai, kokie esame žmonės: jie gali nusakyti mūsų nuotaiką, charakterį, socialinę padėtį, kartais net profesiją. Šiais laikais tai nebemadinga, bet anksčiau žmonės siūdindavosi batus pagal užsakymą. Tuomet prie batų gimimo prisidėdavo dar ir batsiuvio gyvenimo istorija. Kasdien zulindami, šlapindami balose ir per lietų, purvindami visokiuose purvynuose, prižiūrėdami ar neprižiūrėdami savo batus net nesusimąstome: o jeigu jie galėtų kalbėti ir papasakotų viską apie mus?

Auginti(s) publiką

Vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų. Jie netrukus taps suaugusiais ir papildys (arba ne) įprastinės teatrų publikos (kaip rodo apklausos, teatre lankosi maždaug trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, iki trijų kartų per metus) gretas. Kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis jie rinksis, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių teatro, parodų ar koncertų salėse.

Laisvų žuvėdrų klubas

„Vaikų ir gyvūnų scenoje neturi būti“, – šią nerašytą taisyklę, neklausinėdami priežasčių, dažnai priimame kaip aksiomą. O paklausę paprastai išgirstame, esą vaikų ar gyvūnų pasirodymas scenoje nieku gyvu netaps menu, nes vieni ir kiti nėra pakankamai sąmoningi, kad atliktų vaidmenis, o ne tiesiog būtų savimi. Be to, traukdami juos į sceną režisieriai neretai apgauna publiką: spektaklį, kurio meninė vertė abejotina, žiūrovo akyse gali pakylėti mielo vaiko ar gyvūnėlio pasirodymas, daugeliui bet kokiu atveju sukelsiantis teigiamas emocijas.

Cirke lietuvis, ko verkia, nežino

Rugsėjo 10 d. keturioliktasis „Naujojo cirko savaitgalis“ prasidėjo „Pikniku“ – akrobatikos, šokio akrobatikos, fizinės komedijos ir objektų manipuliacijos spektaklio eskizu. Man ši pretenzinga žanrinė gausybė tapo idealia menine forma ir idealiomis aplinkybėmis, leidusioms pasijusti svetima šioje kasdienybę praskaidrinančioje cirko šventėje.

Nuoširdžiai infantilu

Scenos menų mėgėjai rudenį pripratę pasitikti šventiškai, koncentruodamiesi į vieną prigimtinių žmogaus poreikių – linksmybių poreikį (ačiū Aušrai Kaminskaitei už šią mintį per viešą paskaitą apie cirko istoriją). „Menų spaustuvės“ organizuojamas „Naujojo cirko savaitgalis“ (šiais metais galbūt reikėjo pasvarstyti apie rebranding’ą, nes retam dirbančiam žmogui poilsio dienos prasideda nuo antradienio, ir šiaip pastaruoju metu festivalis labai plečiasi, bet tai jau priekabės dėl priekabių) linksmybių – kartais abstraktesne, kartais galbūt net pernelyg akivaizdžia forma – žada visuomet.

Miesto desperacija, nerimo rūkas

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.

Miesto desperacija, nerimo rūkas

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.

Laikas išmokti kalbėti(s)

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.

Laikas išmokti kalbėti(s)

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Kiekvieno septintoko ar aštuntoko asmeninis reikalas, kiek jis supras tokius filmus kaip „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000, rež. Darren Aronofsky) ar „Lilija amžinai“ („Lilya 4-ever“, 2002, rež. Lukas Moodysson).

Pats pirmas

Mūsų gyvenimo pradžią žymi virtinė pirmų kartų, pradedant pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu, dantuku, žingsniu ir t.t. Tėvai neretai įvairiuose albumuose, nuotraukose, o šiais laikais ir mobiliosiose programėlėse kruopščiai registruoja šias pirmąsias savo vaikų kūdikystės patirtis. Tarp jų vis dažniau atsiduria ir pirmieji susidūrimai su menu. Apie parodas kūdikiams dar neteko girdėti, tačiau mažiausiems žiūrovams ir klausytojams pritaikytų spektaklių ir koncertų pastaraisiais metais vis gausėja.

PUSLAPIS
11