Raktažodis: Menų spaustuvė

Šiuolaikinių scenos menų centras „Menų spaustuvė“ švenčia 15 metų sukaktį

 

Sparčiai augusiai ir daug užauginusiai, nuo spektaklių apgriuvusių sienų scenografijose prasidėjusiai „Menų spaustuvei“ – penkiolika. Prieš penkiolika metų raudonu žmogeliuku žymima įstaiga įsikūrė keisto pavadinimo gatvelėje senamiestyje. Tada Šiltadaržio gatvė dar vadinosi skersgatviu, juodoji salė – raudonąja, o jaunųjų menininkų pasirodymai sušildydavo neremontuotas ir jiems nepritaikytas patalpas, ėjimui į tokius spektaklius pridėdami industrinės romantikos prieskonių.

 

Po „Menų spaustuvės“ stogu užaugo ne vienas talentingas menininkas, savo jėgas scenoje išbandė daugybė jaunų, savęs ieškančių kūrėjų ir atlikėjų, renovuotose erdvėse ėmė suktis vis daugiau užsienio menininkų ir vis daugiau žiūrovų, jaukias vietas darbui ir puikias sąlygas kūrybai atrado rezidentai. „Menų spaustuvė“, tarsi šiltnamis globojusi rezidentus ir savo projektų dalyvius, tapo stipria jėga skleidžiančia šiuolaikinius scenos menus. Dažnai palaikoma teatru, tačiau drąsiai teigianti esanti daugiau nei scena: tai antrieji namai gausiai bendruomenei, kūrybos erdvė vietiniams ir tarptautiniams rezidentams, naudingos literatūros archyvas ir pagal savo amžių paaugliškai pasispardanti bei taisyklėms nepaklūstanti organizacija.

 

Sugriauti sistemą išsaugant sielas

Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.

Būdai būti teatre

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

 

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

KITOKS festivalis kvies išlaisvinti vaizduotę

Sausio 12–17 dienomis „Menų spaustuvė“ taps erdve skirta vaikams, jų tėvams ir mokytojams bei visiems, norintiems pamatyti KITOKĮ teatrą vaikams ir jaunimui. Šių metų festivalio šūkis – „Įsivaizduoti paprasta!“, tad ir spektakliai lavins jaunųjų žiūrovų vaizduotę ir įkvėps ja pasinaudojus išvysti dar daugiau spektaklių magijos. Per šešias festivalio dienas trupės iš Belgijos, Norvegijos ir Ispanijos parodys penkis spektaklius, o lektoriai iš Lenkijos ves seminarą pedagogams apie Forumo teatro edukacines galimybes.

 

„Jau septintus metus festivalis KITOKS lieka ištikimas savo idėjai, todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, pristato labai skirtingų žanrų spektaklius įvairaus amžiaus, mąstyti linkusiems, kūrybingiems vaikams ir jaunimui. Būtent tokį žiūrovą festivalis KITOKS ugdo jau ne vienerius metus“, – nuosekliu festivalio dėmesiu žiūrovui džiaugiasi jo koordinatorė Jolita Balandytė, – „Kaip ir ankstesniais metais šio festivalio spektakliai interaktyvūs, pristatomi neįprastai įrengtose erdvėse, pasižymintys vaizdingumu ir skatinantys vaizduotę. Taip pat, kaip visada, stengiamės naikinti tą vadinamąją „ketvirtą sieną“, skiriančią žiūrovą nuo scenos: kviečiame žiūrovus prisiliesti prie dekoracijų, pabendrauti su aktoriais ir patiems tapti spektaklio dalimi.”

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.

Pirmoji šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ diena: įvairiausios (ne)bendravimo, konfliktų ir judesio formos

Lapkričio 17 d. 19 val. Vilniaus „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje prasidės šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Šį, pirmąjį renginio vakarą žiūrovų laukia net keturios šiuolaikinio šokio spektaklių ar jų eskizų premjeros bei du jau anksčiau pristatyti, bet šiek tiek pakitę ir prisitaikę prie „Bičių“ pasirinktos scenos šokėjų darbai.


Platforma startuos Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės Valerijos Gneuševos darbu „X“. Scenoje trys šokėjai – Valerija Gneuševa, Tadas Almantas ir Monika Šerstabojevaitė – bandys atskleisti visuomenėje tvyrantį intymumo trūkumą, kylantį iš šiandienos žmonių bendravimo būdo. Spektaklis „X“ kalba apie tai, kad mes net nenutuokiame, kas iš tiesų su mumis vyksta – matome tik tai, ką norime matyti, girdime tik tai, ką norime girdėti. Be to, bijome išeiti iš savo komforto zonos ir apsiribojame virtualiu pasauliu, kuris mums tampa saugia erdve. Nors šis darbas ir nėra naujas, „Bičių“ platformos organizatorių paskatinti, prieš šį pasirodymą kūrėjai dar pasitobulino kartu su šokėja bei choreografe Rūta Butkum, tad net ir jį matę žiūrovai gali tikėtis išvysti naujų spalvų.

 

Gyventi šokant rankomis

Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko šis tas nuostabaus ir kartu liūdno – buvo parodytas lenkų režisieriaus, choreografo, performerio Wojteko Ziemilskio „Nowy“ teatre Varšuvoje sukurtas spektaklis „Vienas gestas“, tik ir taip gan nedidelėje salėje žiojėjo daug tuščių vietų. Visuomet nesmagu (lyg prieš kūrėjus, lyg prieš organizatorius) dėl neužpildytos salės, apima toks nepaaiškinamas svetimos kaltės, o šįkart užplūdo dar ir svetimo praradimo, jausmas. Teatras festivaliais gerokai atsilieka nuo kino, tad ir progų pamatyti užsienio teatro kūrėjų darbus dar ilgai bus kaip ir iki šiol – mažai. Dėl to kiek ir apmaudu, jog svečių spektakliai nusėda nepamatyti, o dar apmaudžiau, kai svečiai tokie ypatingi. „Vienas gestas“, kaip ir prieš daugiau nei penkerius metus per Naujosios dramos akciją Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje matytas to paties W. Ziemilskio „Mažas pasakojimas“, įsirėžė kaip stiprus teatrinis išgyvenimas – nesumeluotas, intymus, vienas kitą papildančių dokumentinio pasakojimo, performanso, judesio, įvairių medijų derinys. Per susitikimą su kūrybine grupe teatro kritikas ir diskusijos moderatorius Vaidas Jauniškis sakė, kad spektaklio premjera rugsėjo pabaigoje Varšuvoje įvyko Tarptautinės kurčiųjų savaitės metu, tačiau pats režisierius to nežinojo, tai būta paprasčiausio atsitiktinumo. Spektaklis nebuvo kurtas kokiai nors specialiai kurčiųjų integracijos programai, jis nėra vien socialinis ar edukacinis gestas. Kaip sako pats režisierius, tai veikiau bandymas kalbėti apie visiškai kitokį tarpusavio supratimo būdą, drauge tai ir susitikimas su daugeliui mums nepažįstamos kalbinės terpės atstovais. Ar girdime vien ausimis? Kokias pasaulio ribas brėžia gestų kalbos ribos?

Lenkų režisieriaus dokumentiniame spektaklyje – skirtingų kalbų pasauliai

Varšuvos Nowy teatras, žinomas kaip Krzysztofo Warlikowskio teatras, įvairiais spektakliais kuria naują atvirą erdvę žiūrovams, pirmiausia pateikdamas aktualios problematikos visuomeniškai angažuotus kūrinius. Šių metų rugsėjo pabaigoje čia įvyko Wojteko Ziemilskio dokumentinio spektaklio „Vienas gestas“ (Jeden gest) premjera. Per pasaulinę kurčiųjų dieną pirmą kartą pristatytas spektaklis jau keliaus į pirmąsias savo gastroles – lapkričio 5-tą ir 6-tą dienomis jis bus rodomas „Menų spastuvėje“.

Statydamas spektaklį „Pigmalionas“, režisierius susidūrė su kurčiųjų komunikacijos tema ir pamažu ėmė gilintis į šią sritį. Taip pats sau atrado, kad nėra vienos gestų kalbos – tik 8-ajame dešimtmetyje buvo sukurta tarptautinė kalba gestuno. Iš susitikimų su kurčiaisiais, jų pasakojimų apie savo patirtis ir gimė naujas kūrinys. 

„Vaikystė“ – jauno režisieriaus Karolio Vilko debiutas, nepaisantis teatro taisyklių

„Baigęs aktorystės mokslus, supratau, kad nelabai turiu kur vaidinti. Teatre man kažko trūko, todėl nusprendžiau kurti kitokį spektaklį, – apie posūkį į režisūrą kalba debiutinio spektaklio „Vaikystė“ režisierius Karolis Vilkas, – Besimokydamas pas O. Koršunovą išmokau teatre kurti savo taisykles.“  Iš tiesų, spektaklis „Vaikystė“ nepanašus į tai, ką matome tradicinio teatro scenoje. Istorija čia pasakojama asociatyviais vaizdais paremtu pasakojimu, kuris šiandienos vaizdų kultūroje žmogui tapo daug artimesnis, nei įprastas linijinis siužetas. Spektaklis, apsistojęs po „Menų spaustuvės“ stogu, čia  pirmą kartą bus rodomas spalio 27-tą dieną.

Visiems – ne bepročiams

Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi – ir žiūrovai, ir artistai – lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas – tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.

 

Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, – žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”