Iš ko galima atpažinti konceptualiai ir idėjiškai subrendusį, reikšmingą vietą meninių pramogų rinkoje išsikovojusį tarptautinį teatro festivalį? Esmine dedamąja tampa stipri, meistriškai įvairių amžiaus grupių skirtingiems meniniams poreikiams subalansuota spektaklių programa. Be to, dar atsiradusi drąsa pagaliau išsivaduoti iš formalių meninę festivalio ideologiją reprezentuojančių šūkių ir galiausiai – ambicingas siekis į sales prisikviesti elitinę festivalio publiką. O tokios – išskirtinai lojalios, smalsios naujovių, žinančios, kodėl renkasi tarptautinio festivalio „Kitoks“ renginius, – šiemet buvo ypač gausu.

Kartais reikia nueiti į kokį nors eilinį meno festivalį Vilniuje vien tam, kad įsitikintum, kaip gerai, turiningai, visavertiškai kultūriniu požiūriu gyvena Lietuvos regioniniai miestai. Atlikti šią paviršinę lyginamąją analizę mane paskatino sausio 16–20 d. Vilniaus scenos menų centre „Menų spaustuvė“ siautėjęs tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks ’23“. Vienuolika metų lankydamasi jo siūlomuose spektakliuose esu patyrusi tikrai puikių meninių atradimų, labai vertinu galimybę šiame festivalyje metai po metų patikrinti ir savo vaikų dvasinę, emocinę brandą, atvirumą šiuolaikiniams teatro procesams.

Pirma į galvą ateinanti mintis, galvojant apie festivalio sąvoką, yra bendruomenė. Ne vienus metus trunkantys renginiai visuomenėje įgauna savitą veidą. Jeigu pasiseka, su festivaliu susiję žmonės suformuoja giliai alsuojantį organizmą, kuris atveria akiratį, įkvepia žiūrovus domėtis ir augti. Be bendruomenės festivalis ir apskritai kultūra pamažu vysta. Ne veltui šių metų festivalio „Kino pavasaris“ šūkiu tapo frazė „Kad būtum, reikia kito“.

Sausio 10–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko vaikų ir jaunimo teatro festivalis „Kitoks“. Jame pristatyti Lietuvos bei užsienio kūrėjų spektakliai, kūrybinių dirbtuvių rezultatai, vyko edukaciniai užsiėmimai. Šiame straipsnyje – apie tris užsienio kūrėjų darbus: „Dazzlemaze“, „Promise me“ ir „Désordre & Dérangement“.

Rugsėjo 7–15 d. Vilniuje vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ ką tik estafetės lazdelę sklandžiai perdavė „Naujojo cirko stotelių“ rengėjams. Rodos, šioje visa, kas ypač inovatyvu, karštai garbinančioje šalyje, vardu Lietuva, cirko niekada nebus per daug, ypač jei po kokybiško, meistriškai profesionalaus cirko pasirodymo gali išsinešti unikalių, išskirtinių potyrių bei patirčių.

Rugsėjo 7–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ (anksčiau „Naujojo cirko savaitgalis“). Festivalyje žiūrovai galėjo išvysti naujų, iš įvairių Europos vietų atvykusių šiuolaikinio cirko artistų pasirodymų, eskizų, dalyvauti edukacinėse dirbtuvėse. Šiame tekste – apie du šių metų festivalio pasirodymus: „O’DD“ ir „Monstro“.

Paauglystė – paradoksų, vidinės sumaišties ir per kraštus besiliejančių emocijų metas. Apie šį sudėtingą žmogaus raidos tarpsnį dramaturgės ir režisierės Teklės Kavtaradzės spektaklyje, laimėjusiame „Menų spaustuvės“ programą „Atvira erdvė ’20“, kalbama be užuolankų, matuojantis paauglių gyvenimus ir bandant juos suprasti.

Šiemet festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje viena diena buvo skirta būtent Lietuvos cirkui. Norintiems susipažinti su lietuviško cirko panorama ar mestelėti akį į naujus kūrėjų ieškojimus rugsėjo 12-osios popietė tapo puikia proga: įėjimas nemokamas, o ir pačios programos būta stebėtinai spalvingos.

Viso pasaulio kultūros entuziastų pečius prislėgusi pandeminė situacija pakoregavo jau trečius metus vis platesnę auditoriją surenkančio gatvės teatro festivalio „Spot“ programą. Šiais metais liepos 9–12 d. Vilniuje vykęs festivalis nestokojo netradicinių sprendimų: dėl susiklosčiusios ekstremalios situacijos kasmet į programą naujų vėjų įpučiančių užsienio kūrėjų gretas papildė Lietuvos menininkų pasirodymai, o į viešose erdvėse vykstančius renginius norėjusiems patekti žiūrovams reikėjo iš anksto užsiregistruoti.

Balandžio 3-6 dienomis Vyriausybę, Seimo kultūros komitetą ir Kultūros ministeriją pasiekė kreipimaisi, kuriuose išreikštas susirūpinimas dėl Kauno miesto savivaldybės politikos kultūros sektoriaus atžvilgiu – nuo š.m. kovo mėn. 30 d. sustabdytos Kauno miesto biudžetinių kultūros įstaigų veiklos ir mažinama šių įstaigų biudžetai.

Kreipimus pateikė daugiau nei 20 miesto ir šalies kultūros įstaigų ir asociacijų.