Raktažodis: Menų spaustuvė

Sugriauti sistemą išsaugant sielas

Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.

Būdai būti teatre

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

 

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

KITOKS festivalis kvies išlaisvinti vaizduotę

Sausio 12–17 dienomis „Menų spaustuvė“ taps erdve skirta vaikams, jų tėvams ir mokytojams bei visiems, norintiems pamatyti KITOKĮ teatrą vaikams ir jaunimui. Šių metų festivalio šūkis – „Įsivaizduoti paprasta!“, tad ir spektakliai lavins jaunųjų žiūrovų vaizduotę ir įkvėps ja pasinaudojus išvysti dar daugiau spektaklių magijos. Per šešias festivalio dienas trupės iš Belgijos, Norvegijos ir Ispanijos parodys penkis spektaklius, o lektoriai iš Lenkijos ves seminarą pedagogams apie Forumo teatro edukacines galimybes.

 

„Jau septintus metus festivalis KITOKS lieka ištikimas savo idėjai, todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, pristato labai skirtingų žanrų spektaklius įvairaus amžiaus, mąstyti linkusiems, kūrybingiems vaikams ir jaunimui. Būtent tokį žiūrovą festivalis KITOKS ugdo jau ne vienerius metus“, – nuosekliu festivalio dėmesiu žiūrovui džiaugiasi jo koordinatorė Jolita Balandytė, – „Kaip ir ankstesniais metais šio festivalio spektakliai interaktyvūs, pristatomi neįprastai įrengtose erdvėse, pasižymintys vaizdingumu ir skatinantys vaizduotę. Taip pat, kaip visada, stengiamės naikinti tą vadinamąją „ketvirtą sieną“, skiriančią žiūrovą nuo scenos: kviečiame žiūrovus prisiliesti prie dekoracijų, pabendrauti su aktoriais ir patiems tapti spektaklio dalimi.”

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.

Pirmoji šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ diena: įvairiausios (ne)bendravimo, konfliktų ir judesio formos

Lapkričio 17 d. 19 val. Vilniaus „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje prasidės šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Šį, pirmąjį renginio vakarą žiūrovų laukia net keturios šiuolaikinio šokio spektaklių ar jų eskizų premjeros bei du jau anksčiau pristatyti, bet šiek tiek pakitę ir prisitaikę prie „Bičių“ pasirinktos scenos šokėjų darbai.


Platforma startuos Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės Valerijos Gneuševos darbu „X“. Scenoje trys šokėjai – Valerija Gneuševa, Tadas Almantas ir Monika Šerstabojevaitė – bandys atskleisti visuomenėje tvyrantį intymumo trūkumą, kylantį iš šiandienos žmonių bendravimo būdo. Spektaklis „X“ kalba apie tai, kad mes net nenutuokiame, kas iš tiesų su mumis vyksta – matome tik tai, ką norime matyti, girdime tik tai, ką norime girdėti. Be to, bijome išeiti iš savo komforto zonos ir apsiribojame virtualiu pasauliu, kuris mums tampa saugia erdve. Nors šis darbas ir nėra naujas, „Bičių“ platformos organizatorių paskatinti, prieš šį pasirodymą kūrėjai dar pasitobulino kartu su šokėja bei choreografe Rūta Butkum, tad net ir jį matę žiūrovai gali tikėtis išvysti naujų spalvų.

 

Gyventi šokant rankomis

Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko šis tas nuostabaus ir kartu liūdno – buvo parodytas lenkų režisieriaus, choreografo, performerio Wojteko Ziemilskio „Nowy“ teatre Varšuvoje sukurtas spektaklis „Vienas gestas“, tik ir taip gan nedidelėje salėje žiojėjo daug tuščių vietų. Visuomet nesmagu (lyg prieš kūrėjus, lyg prieš organizatorius) dėl neužpildytos salės, apima toks nepaaiškinamas svetimos kaltės, o šįkart užplūdo dar ir svetimo praradimo, jausmas. Teatras festivaliais gerokai atsilieka nuo kino, tad ir progų pamatyti užsienio teatro kūrėjų darbus dar ilgai bus kaip ir iki šiol – mažai. Dėl to kiek ir apmaudu, jog svečių spektakliai nusėda nepamatyti, o dar apmaudžiau, kai svečiai tokie ypatingi. „Vienas gestas“, kaip ir prieš daugiau nei penkerius metus per Naujosios dramos akciją Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje matytas to paties W. Ziemilskio „Mažas pasakojimas“, įsirėžė kaip stiprus teatrinis išgyvenimas – nesumeluotas, intymus, vienas kitą papildančių dokumentinio pasakojimo, performanso, judesio, įvairių medijų derinys. Per susitikimą su kūrybine grupe teatro kritikas ir diskusijos moderatorius Vaidas Jauniškis sakė, kad spektaklio premjera rugsėjo pabaigoje Varšuvoje įvyko Tarptautinės kurčiųjų savaitės metu, tačiau pats režisierius to nežinojo, tai būta paprasčiausio atsitiktinumo. Spektaklis nebuvo kurtas kokiai nors specialiai kurčiųjų integracijos programai, jis nėra vien socialinis ar edukacinis gestas. Kaip sako pats režisierius, tai veikiau bandymas kalbėti apie visiškai kitokį tarpusavio supratimo būdą, drauge tai ir susitikimas su daugeliui mums nepažįstamos kalbinės terpės atstovais. Ar girdime vien ausimis? Kokias pasaulio ribas brėžia gestų kalbos ribos?

Lenkų režisieriaus dokumentiniame spektaklyje – skirtingų kalbų pasauliai

Varšuvos Nowy teatras, žinomas kaip Krzysztofo Warlikowskio teatras, įvairiais spektakliais kuria naują atvirą erdvę žiūrovams, pirmiausia pateikdamas aktualios problematikos visuomeniškai angažuotus kūrinius. Šių metų rugsėjo pabaigoje čia įvyko Wojteko Ziemilskio dokumentinio spektaklio „Vienas gestas“ (Jeden gest) premjera. Per pasaulinę kurčiųjų dieną pirmą kartą pristatytas spektaklis jau keliaus į pirmąsias savo gastroles – lapkričio 5-tą ir 6-tą dienomis jis bus rodomas „Menų spastuvėje“.

Statydamas spektaklį „Pigmalionas“, režisierius susidūrė su kurčiųjų komunikacijos tema ir pamažu ėmė gilintis į šią sritį. Taip pats sau atrado, kad nėra vienos gestų kalbos – tik 8-ajame dešimtmetyje buvo sukurta tarptautinė kalba gestuno. Iš susitikimų su kurčiaisiais, jų pasakojimų apie savo patirtis ir gimė naujas kūrinys. 

„Vaikystė“ – jauno režisieriaus Karolio Vilko debiutas, nepaisantis teatro taisyklių

„Baigęs aktorystės mokslus, supratau, kad nelabai turiu kur vaidinti. Teatre man kažko trūko, todėl nusprendžiau kurti kitokį spektaklį, – apie posūkį į režisūrą kalba debiutinio spektaklio „Vaikystė“ režisierius Karolis Vilkas, – Besimokydamas pas O. Koršunovą išmokau teatre kurti savo taisykles.“  Iš tiesų, spektaklis „Vaikystė“ nepanašus į tai, ką matome tradicinio teatro scenoje. Istorija čia pasakojama asociatyviais vaizdais paremtu pasakojimu, kuris šiandienos vaizdų kultūroje žmogui tapo daug artimesnis, nei įprastas linijinis siužetas. Spektaklis, apsistojęs po „Menų spaustuvės“ stogu, čia  pirmą kartą bus rodomas spalio 27-tą dieną.

Visiems – ne bepročiams

Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi – ir žiūrovai, ir artistai – lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas – tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.

 

Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, – žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.

Mitai, tikrovė ir pojūčiai

Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dažniausiai tenka paskirti pusdienį savo darbinės pašto dėžės tyrinėjimams. Tuo metu čia mirga įvairiausi teatrų šūkiai, atsinaujinimai, pri(si)statymai ir pažadai. Aišku, bundama pamažu, įsivažiuojama po truputį, ir meluočiau sakydama, kad jau šiandien visos Lietuvos teatro ateities perspektyvos (tiksliau, kuklūs sezono planai) numatomos ir aiškios (tiek, kiek iš popieriuje trumpai išdėstytų planų kas nors apskritai gali būti aišku). Ir vis dėlto, ilgiau laukti prieš atsiverčiant kalendorių būtų pernelyg didelė prabanga. Taip galima netyčia praleisti kokį nors širdžiai ar smegenims mielą reginį.

 

Po vasaros priprasti prie uždarų teatro salių ir apskritai pereiti į kiek veiklesnę būseną kasmet puikiai padeda „Naujojo cirko savaitgalis“, vyksiantis „Menų spaustuvėje“ rugsėjo 6–11 dienomis. Jo organizatoriai vis dar nepaliauja naiviai kartoti, kad cirkas neturi ribų, ir tuo bando paremti visą festivalio koncepciją. Visgi atrodo, kad kaip tik apie jas viskas ir sukasi: dažnas pasirodymas tiek savo siužetu, tiek ir formomis tik ir kalba apie cirko ribas, jas parodo, į jas atsimuša ir – taip, retkarčiais peržengia. Šūkis „ne vaikams“ irgi kelia šypseną, nes dalyje pasirodymų kasmet puikiai jaučiasi bei yra laukiami ir vaikai. Saugiausia su jais, aišku, tuomet, kai veiksmas vyksta kiemelyje... Trupės šiemet atvyks iš Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, bet, pabrėžiama, jų narių gimtinės yra išsibarstę keliuose žemynuose.

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”