Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.
Išsivadavusios nuo Vasiljevo suknelių Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3A) salės neliko tuščios, jas užpildė Lietuvos tekstilės klasika tapusių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“ (veikia iki rugsėjo 26 d.).
Kelintą kartą švenčiama Nacionalinė emancipacijos diena?
Pradėta švęsti 2016-aisiais. Priešistorė tokia – moterys susibūrė po liūdnai pagarsėjusios 2015 m. Atviros Lietuvos fondo organizuotos diskusijos, į kurią apie Lietuvos ateitį fondo dvidešimtpenkmečio proga pakviesti kalbėti vieni vyrai1.
Popierius laiškams, klevo lapai, saldainis, ledų pagaliukas, šakelė, vinis, nuotrauka – beveik kaip mano palto kišenėje; ežio spygliai, gyvatės nareliai, tatuiruotas sidabras, varis, šilko siūlai, citrinmedis – it iš dienos ir nakties sapnų. Visa tai – tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „Metalofonas“ kūrinių medžiaga, išvardinau tik dalį.
Du praėję savaitgaliai meno gerbėjams buvo išties intensyvūs – vyko „Kultūros nakties“, komplekso „Sodas 2123“ renginiai, atidaryta tarptautinė meno mugė „ArtVilnius ’20“. Šiame veiksmo lauke sudomino specifinė kultūrinė erdvė – Naujojoje Vilnioje įsikūręs Dūmų fabrikas.
Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?
Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.
Bažnytinio paveldo muziejaus rūsyje eksponuojama Martos Vosyliūtės tapybos darbų serija „Second hand kultūra Lietuvoje“, keletas trumpų filmų, vienas menininkės sukurtas ir pora dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų drabužių, nemažai tekstų, taip pat šeši liturginiai drabužiai iš muziejaus rinkinio.
Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.