Raktažodis: Marta Vosyliūtė

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Linksmasis labirintas

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Solidu ir jausminga

Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.

 

Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.

Scenografija: kokia ji kvadrienalėje?

Birželio 18–28 d. vykusioje 13-ojoje Prahos kvadrienalėje – scenografijos ir teatro architektūros parodoje – buvo eksponuojami 55 valstybių ir regionų profesionalių menininkų ir teatro dailės mokyklų studentų kūriniai. Toks ekspozicijų kiekis leido ne tik pamatyti, kas vyksta pasaulio teatro dailės padangėje, bet ir įvertinti Lietuvos scenografijos būklę. Padaryti tai nebūtų sudėtinga tariant, jog tikrai žinome, ką apskritai vadiname scenografija ir ką tokioje parodoje nesusimąstydami teigiame esant teatro dailės vertės, jos meninio išskirtinumo rodikliais. Ar jais laikome konceptualų, vizualiai patrauklų konkrečios pjesės scenovaizdį – paveikslą, ar performatyvią bet kokios konfliktinės, draminės idėjos ekspoziciją, kalbant muziejininkų kalba – idėjos pateiktį, kokią pristatė Kanados, Suomijos, daugelio kitų šalių ar, pavyzdžiui, Rusijos scenografai. Beveik visą ankštos salės sieną čia užėmė Vsevolodo Mejerholdo portretas – miegančio, iki kaklo apkamšyto milžiniška antklode, lėtai besikilnojančia nuo menamo jo kvėpavimo ritmo, grasinančio išgriauti net salės sieną. Jos eksterjere matėsi sulig įkvėpiais apsinuoginantis sienos karkasas, nuo kurio ant grindų biro tinko gabaliukai („Mejerholdo sapnas“, Polina Bachtina, Jan Kalnberzin).

Planetos ir satelitai

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Už kito kampo dar vienas kampas

Robert’o Thomas pjesę „Aštuonios moterys“ dar 2002 m. pastatė kino režisierius François Ozonas. Pjesėje pasakojama apie aštuonias moteris ir vieną jų gyvenime itin svarbų vyrą. Jis joms tėvas, vyras, geidžiamas meilužis, pinigų šaltinis ar globėjas. Po netikėtos jo žmogžudystės moterys aiškinasi, kuri turėjo daugiausiai motyvų jį nužudyti, ir atskleidžia daugybę viena kitos paslapčių. Statydamas filmą, Ozonas pasirinko pritrenkiančias aktores, šiek tiek perrašė dramą, perinterpretavo veikėjų santykius ir miesčionišką detektyvinę dramą pavertė miuziklu – taip pat miesčionišku žanru. Taip buvo sukurta šiuolaikinių melodramų parodija, neleidžianti žiūrovams susitapatinti.
 
Į šią pjesę žiūrėti nerimtai, atrodo, iš tiesų pati geriausia išeitis ją statant. Taip nusprendė ir Balys Latėnas, „Aštuonias mylinčias moteris“ pastatęs Valstybiniame jaunimo teatre. Šiame teatre sukūręs jau antrą darbą, režisierius, dirbantis ir „Kitame kampe“, pasirinko jam artimiausią komedijos žanrą.
 
Ir filme, ir spektaklyje nemaža sėkmės dalis priklausė nuo pasirinktų moterų komandos. Kad ir kas būtų režisieriaus, scenografės, kompozitoriaus sumanyta, aštuonios aktorės gali viską pagerinti, išgelbėti arba sužlugdyti. Nebent tai būtų Lietuvoje retas ir nemažai daliai aktorių vis dar sunkiai įvaldomas nevaidinimas. Tačiau kad šiame spektaklyje to neprireikė, nesunku atspėti net jo nemačius, – B. Latėnas pats yra aktorius, baigęs lietuvišką teatrinę mokyklą, tad galimybių reikštis aktorėms jo spektaklyje netrūks.

Mechaniška meilė

Artūras Areima, pastaruoju metu dirbęs su klasikine dramaturgija, sausio pabaigoje – vasario pradžioje nustebino šiuolaikinio kūrinio pastatymu, skirtu visai šeimai. Tiesa, spektaklio „Mechaninė širdis“ pagal tokio pat pavadinimo Mathias Malzieu knygą publika ribojama ženklo N-10.
 
„Mechaninėje širdyje“ (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė) pasakojama apie berniuką Džeką, gimusį paauglei motinai pačią šalčiausią naktį Edinburge. Vos gimusiam jam suledėjo širdis, tad pribuvėja Madlena (ji ir šiokia tokia ragana) vietoj jos įtaisė laikrodį su gegute. Paauglė mama nebematė Džeko, niekas nepanoro jo įsivaikinti, tad jis augo kaip Madlenos sūnus. Kad ir kaip saugomas nuo stiprių jausmų, jis pamilo mažutę flamenko dainininkę. Spektaklyje pasakojama, kaip jis ieškojo mis Akasijos, kaip ją rado, kaip jie mylėjo vienas kitą ir galiausiai kaip jis ją prarado. Tuomet paaiškėjo, kad mylėti jam nėra taip pavojinga, kaip jį buvo perspėjusi Madlena. Ji, kaip kiekviena rūpestinga motina, tenorėjusi apsaugoti Džeką nuo skausmo.

Knyga emancipuotam žiūrovui

Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ sudaryta iš kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ publikuotų jos tekstų. Leidinio antraštė ir sandara neatsitiktinai asocijuojasi su toje pačioje VDA leidykloje išleistomis Alfonso Andriuškevičiaus knygomis („Lietuvių dailė: 1975–1995“ ir „Lietuvių dailė: 1996–2005“), nes Monika kaip tik ir siekė deramai pratęsti svarbiausio savo mokytojo kritinę veiklą. Trys knygos skyriai – parodos ir kiti įvykiai, personalijos, pokalbiai – kelia pakankamai išsamų ir sodrų pastarojo dešimtmečio dailės gyvenimo vaizdinį.
 

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Čia yra mano kiemas

Nors kultūros baro „Kablys“ svečių namuose įsikūrusios parodos „Monolitas“ atidarymo metu skambėjo repas, mano mintyse vis sukosi SEL dainos „Kiemas“ pradžia: „Čia stoviu aš, čia stovi tu / Čia stovim mes, mes visi kartu / Kai mūsų daug, mes tvirti kaip plienas / Vienas už visus ir visi už vieną“. Kaip ir SEL fenomenas, paroda yra ryškus 10-ojo dešimtmečio atmosferos atspindys ir rezultatas. Kaip ir SEL, jos autoriai priklauso tai kartai, kurios kūrybinės ambicijos prasidėjo miestų blokinių daugiaaukščių („monolitų“) kvartaluose, tarsi vėjaraupių žymės nusėjusiuose Rytų Europos platybes nuo Bulgarijos iki Estijos. Tiksliau – jų kiemuose, kur, galima sakyti, gimė vieni iš pirmųjų nepriklausomos šalies miestų getų ir pogrindžių, tapę atskirais antropologiniais reiškiniais.
Apie 10-ojo dešimtmečio ir jų kiemų estetiką jau galima būtų rašyti daktaro disertacijas, tačiau iš karto norėtųsi atkreipti dėmesį, kad „Monolito“ idėjos akivaizdžiai gimė ne iš sentimentų ir nostalgijos šlovingam laikotarpiui. Šios nostalgijos apraiškų yra pilni interneto forumai, o parodos koncepcijoje persipynę keli svarbūs aspektai išryškina, tarp kitų klausimų, augantį nepasitenkinimą būtent pogrindžio nykimu arba, ką jau čia slėpti, tyliu ir sistemingu naikinimu. Pavyzdžiui, Vilnius jau nebetenka undergroundo, nes jam palankios teritorijos pamažu privatizuojamos, paverčiamos kūrybinio potencialo neturinčiomis įstaigomis ar tiesiog uždaromos, kaip kad nutiko legendinei „Sattai“ ar „Fluxus ministerijai“. „Commune Art“ krečia kone kriminaliniai skandalai, „Psichbaryje“ renkasi skustagalviai, nors apie tai garsiai nekalbama, loftai darosi vis brangesni ir vis labiau posh – tokiu būdu iš centro ir senamiesčio tyliai „išspaudžiama“ viskas, kas pagal estetiką netinka prie lakuotų ar smailianosių batų, kuriuos mėgsta ir verslininkai, ir mafukai. „Kablys“ liko viena iš erdvių, turinčių šansų minėtą kūrybinį potencialą išsaugoti. Todėl geresnę vietą tokiai parodai sunku ir sugalvoti, juo labiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko.
PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”