Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.

Man Ray’aus (tikras vardas Emmanuel Radnitzky, 1890–1976) retrospektyvinę parodą Genujoje aplankiau visiškai atsitiktinai, kai vieną rytą vaikštinėdama siauromis miesto gatvėmis išvydau už aplinkinius pastatus kur kas didesnius rūmus, kurie kvietė ne tik melodingu fontano čiurlenimu, bet ir jaukiu žmonių bruzdesiu. Abiejose įėjimo į Genujos Kunigaikščių rūmus, Dožų apartamentus (Palazzo Ducale, Appartamento del Doge, Piazza Matteotti 9), pusėse plevėsavo paslaptingoji moteris-smuikas („Ingres’o smuikas“, „Le Violon d’Ingres“, 1924).

Dažniausiai mintis apie parodą užsirašau iškart po apsilankymo joje, vėliau įdomu sugrįžti prie sukeltų jausmų. Po Carolee Schneemann (1939–2019) retrospektyvinės parodos Barbikano meno centre neužsirašiau nieko. Jaučiausi sutrikusi, sunkiai gebėjau įžodinti tai, ką mačiau, jaučiau, galvojau. Labai įdomu matyti tokią stiprią, kūrybingą, drąsią asmenybę visą save atidavusią menui. Sunku aprėpti jos talentą – dar nuo 6-ojo dešimtmečio Schneemann kaip viesulas trikdo, stulbina, intriguoja ir žavi meno pasaulį.

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Kai Lietuvoje apie rusų kultūrą dažnai diskutuoja žmonės, neturintys supratimo ne tik apie rusų, bet apskritai apie kultūrą, siūlome įsiklausyti į rusų intelektualo, filosofo, kultūrologo, Niujorko universiteto profesoriaus Michailo Jampolskio žodžius ir pateikiame balandžio viduryje vykusio jo pokalbio su „Laisvės radijo“ žurnalistu Vladimiru Abarinovu fragmentus.

Dažniausiai kelionė po dviejų pagrindinių erdvių grafikos centro galeriją prasideda iš dešinės į kairę, nors pavadinimas ir byloja kitaip. Tačiau šįkart iš kelio išsukti kvietė ne tik galerijos pavadinimas, bet ir jau kažkieno paliktos praviros kairės durys. Tikėjausi nepasiklysti tarp tapytojos Aistės Kirvelytės „Veiksnių ir padarinių“.

Tapybos mirties idėja siejama su fotografijos atsiradimu, apie 1840-uosius prancūzų tapytojas Paulis Delaroche’as dramatiškai pareiškė: „Nuo šiandienos tapyba mirusi.“ Visgi, kaip parodė laikas, tapybai numarinti ginklas kol kas dar neišrastas, o tiek per vienos, tiek kitos tirštus medijų laukus teko pasivaikščioti parodose Venecijoje.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyksta Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ paroda „Formatas“. Jos kuratoriai – Neringa Poškutė-Jukumienė, Vladas Balsys ir Danguolė Ruškienė.

Turbūt būtų sunku įsivaizduoti kitą jungtinę Lietuvos erdvinių menų kūrėjų parodą, kurioje vienas šalia kito būtų eksponuojami Daniaus Drulio ir Aglaja Ray darbai – skirtingų kartų, patirčių ir estetinių krypčių menininkų kūriniai čia susikalba dėl pasirinktų medžiagų. Formatas juos įrėmina. Įrėmina ir beveik septyni kiekvienam menininkui čia skirti kvadratiniai metrai. Aštuoniolika kūrėjų šioje parodoje savo kvadratuose žaidžia klases, namus, pasistato savo kvartalus ar net barikadas (Airido Skublicko „Barikados“).

Vienas įtakingiausių XX a. menininkų Marcelis Duchamp’as negalėjo pakęsti menininkų ir muziejų, meno prekeivių ir parodų atidarymų. Bet labiausiai jis nemėgo meno rinkos, jį siutino bet kokie kapitalizmo dėsniai meno pasaulyje. Visa jo kūryba nukreipta prieš meno suprekinimą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta, gal jo paties biografija – didelė rinkodaros gudrybė?

Tokius, kurie nori nuversti teisėtą ar neteisėtą meninę konjunktūrą, nebepripažįsta autoritetų, paniekina nusistovėjusias vertybes ir skelbia naujas, išjuokia gerus papročius ar morališkai žaloja jaunuomenę, yra įprasta teisti. Nenuostabu, kad bet koks institucinės ar įprastesnės kritikos žingsnis reikalauja drąsos ir atneša naujų vėjų, bet galų gale vis tiek yra pasmerktas virsti kita konjunktūra. Tačiau kai atsivėrė trečioji „Kontr-argumento“ paroda, sutiktam vienam jos kuratorių Kazimierui Brazdžiūnui pasakiau, kad ši paroda nusipelnė panegirikos. Šįkart žiemą sudrebino griaustinis!
Dar prieš įvykį organizatoriai spaudoje nusakė, apie ką bus ši paroda: apie institucinę kritiką, „šiuolaikinių meno mugių ar saloninės [...] tapybos ekspozicijas, ribotus rinktinių dailininkų, akademistinius kanonus bei visuotinai priimtinus grožio standartus“ (Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Jaunoji tapyba griauna ekspozicinę erdvę, lrt.lt, 2020). Sąvokų ir nuorodų pilnatvė skamba ausyse – medijų reprezentavimo problemos, suvienodėjimas, masių poreikio tenkinimas, produkto kūrimas, kūrinių bei parodų komercinis aspektas, vietos specifiškumo ignoravimas, turinio ir formos vienovės nepaisymas, eksponavimo, kuravimo, menininkų tarpusavio bendradarbiavimo, parodinių bei galerinių erdvių ir institucijų problematika, tapybos, kaip mąstymo ar tarpusavio bendradarbiavimo priemonės, aspektai ir t.t.