Raktažodis: Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Bėgimas – ne tik sveikata, bet ir visiškas išsekimas

Teatro kasdienybė nėra kasdieniška. Kartais aktoriai užsuka į Lietuvos nacionalinio dramos teatro 251 kabinetą – vieną seniausių teatre, kurio jokia valdžia niekada neremontavo, nekeitė baldų. Užsuka, nes šiame kabinete saugoma šis bei tas apie juos, apie jų kurtus spektaklius. Vieni patyli ir išeina, kiti prasitaria, kad norėtų šnektelti, bet geriau kur nors kitur, nes teatre „visos sienos turi ausis“. Kartais ant baltų popieriaus lapų rašomi pareiškimai, kuriuose dėstomos priežastys, dėl ko vienas ar kitas pasitraukia iš teatro. Paaiškinti sunku, todėl suglamžyti lapai, nepasiekę šiukšliadėžės, it balti rožių žiedai nukloja kilimą, o sukurta „instaliacija“ vėl atgaivina aktoriaus sielą ir jis aprimęs grįžta „į gyvenimą“.

Dabar, kai Lietuvoje po teatrus „makaluojasi“ ne tik režisieriai, bet ir aktoriai, daug kas nukeliauja į užmarštį. Už kūrėjus planuoja kiti, ir jų vis daugėja. Tai ir užfiksavau viename iš trumpų pokalbių su Nacionalinio dramos teatro aktoriumi Arūnu Sakalausku.

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos

Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.

 

Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.

Ignalinos AE darbuotojai tikisi, kad jų istorijos teatro scenoje pasieks žiūrovų širdis

 

Sausio pabaigoje Visagine Lietuvos nacionalinis dramos teatras surengė būsimo dokumentinio spektaklio pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus „Žalia pievelė“ kūrimo pirmojo etapo pristatymą.

„Žalios pievelės“ kūrėjai Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner rudenį nuvykę į Visaginą domėjosi, kuo gyvena Visaginas ir kaip Ignalinos atominėje elektrinėje vykstantys procesai paveikė jų asmeninį gyvenimą. Besiremdami visaginiečių pasakojimais teatro menininkai kuria spektaklį, kuris nuo gegužės 19 d. bus rodomas LNDT Mažojoje salėje ir kuriame vaidins patys visaginiečiai.  

„Žalios pievelės“ pavadinimą kūrėjai sako pasirinkę dėl to, kad būtent taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir nugriovus pastatus čia neliks nieko, tik žalia pievelė.

Atšaukiama „Tartiufo“ premjera

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pirmadienį paskelbė atšaukiąs Molière‘o „Tartiufo“ premjerą, kuri turėjo įvykti artimiausią savaitgalį – vasario 4, 5 dienomis.

„Labai gaila, tačiau turiu pranešti, kad ilgai laukta „Tartiufo“ premjera neįvyks. Spektaklis atšaukiamas dėl režisieriaus Oskaro Koršunovo ligos, dėl kurios jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų teatrui. Labai atsiprašau visų žiūrovų, kurie nekantriai laukė naujo spektaklio. Šis sprendimas nėra lengvas, tačiau būtinas, priimtas pasitarus su LNDT Meno taryba, kitais šio spektaklio kūrybinės grupės nariais ir aktoriais”, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.    

„Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.


„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.

„Didvyrių aikštė“ Paryžiuje

2016 metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigė reikšmingu įvykiu – gastrolėmis į europietiškos kultūros židinį Paryžių. Spektaklis „Didvyrių aikštė“ net šešis kartus buvo parodytas viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne à Paris“, kuriame nuo rugsėjo 7 iki gruodžio 31 d. buvo pristatomi dailės, performanso, teatro, muzikos, operos, šokio bei kino kūriniai. Šio festivalio programoje greta kitų garsių menininkų įvairiuose teatruose buvo pristatyti ir Krystiano Lupos spektakliai – „Kirtimas“ („Odéon-Théâtre de l’Europe“), „Didvyrių aikštė“ („Théâtre national de la Colline“), „Ritter, Dene, Voss“ („Théâtre de la Ville“).

Simboliai ir ženklai, archetipai ir stereotipai

Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.

Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.

O galėjo būti puikus spektaklis!

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Sąmonė, pasąmonė ir archetipai

Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.

Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.

Pojūčių spektaklio „Pirmapradis“ kūrėjai kviečia žiūrovus į kolektyvinį sapną

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gruodžio 8 dieną, ketvirtadienį, įvyks pojūčių spektaklio „Pirmapradis“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. Spektaklio režisierė – ne pirmą kartą žiūrovų pojūčius budinanti Karolina Žernytė, „Pirmapradis“ kuriamas bendradarbiaujant su jos vadovaujamu Pojūčių teatru. 

„Pirmapradis“ – tai ne tik žmogaus sąmonės, bet ir teatro pirmapradė forma. Mes susirinksime visi kartu – aktoriai ir žiūrovai – bei nersime į ritualą, kur kiekvienas dalyvis turės savo funkciją. Aš siekiu, kad mano spektakliuose žiūrovas būtų kuriantis ir kviečiu jį į kolektyvinį sapną“, – sako K. Žernytė. 

 

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”