Barbora Šulniūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“, 2023), „Ха́tа – Zuhause“ (rež. Gudmonaitė, „Münchner Kammerspiele“, 2023), „Medėja“ (rež. Gudmonaitė, Freiburgo teatras, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2022), „Jaudulys“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir „Meno alchemija“, 2022), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Ledynai“ (rež. Gudmonaitė, Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020), „Panika“ (rež. Gudmonaitė, NKDT, 2019), „12 gramų į šiaurę“ (rež. Špilevojus, Vilniaus mažasis teatras, 2019), „Errorai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2018) ir kt.

Teatro vadybininkė Rugilė Pukštytė prisidėjo prie tokių spektaklių kaip „Sibiro haiku“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT, 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2020), „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, JT, 2020), „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sapnavau sapnavau“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, JT, 2019), „Fikcijos“ (rež. Juška, JT, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ (rež. Andrius Bialobžeskis, JT, 2019), „Raudona“ (rež. Valentinas Masalskis, JT, 2018), „Autonomija“ (Árpádas Schillingas, JT, 2018), „Šveikas“ (rež. Juška, JT, 2018) ir kt. kūrimo.

Režisierius Rimas Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Labai simboliška. Tai šalis, kurioje meno tankis didžiulis – architektūra, dailė, muzika ir, aišku, teatras. Tai šalis, kurioje net norima numirti. Neatsitiktinai Venecijos Šv. Mykolo saloje palaidota daugybė pasaulyje garsių žmonių. Bet Tumino palaikai grįš į Lietuvą. Savo tėvynės jis niekada neišdavė ir visą gyvenimą buvo jai atviras.

Juozas Valenta sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2023), „Lunenbergas“ (rež. Olegas Šapošnikovas, „Lumo“ studija, 2023), „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2023), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Puikus naujas kūnas“ (Žygimantas Kudirka ir Arturas Bumšteinas, „Operomanija“, 2022), „Boksas“ (rež. Obcarskas, LNDT, 2022), „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2019), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Pamišėlis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT ir LNDT, 2016) ir kt.

Naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros tema trikdo, nes žiūrovui primena jo veiksmų ir kasdienių sprendimų poveikį Žemei ir jos gyventojams. Sausio 27 d. važiuodama teatro link ir biliete pasitikrinusi, kurioje salės vietoje sėdėsiu, supratau, kad režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį turėjau žiūrėti dieną anksčiau. Tada dar nežinojau, kad šis nesusipratimas įkūnys svarbią spektaklio mintį, mat jis užsimena ne tik apie ekologinę katastrofą, bet ir apie išnykimo grėsmę plačiąja prasme. Tokiu atveju kyla klausimas, kurios problemos yra tikros, o kurios – tik mūsų pačių susikurtos. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp to, kas nereikšminga, ir to, kas reikalauja atsakomybės?

Kaip aktorius Motiejus Ivanauskas sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Audra“ (rež. Peeteris Jalakasas, NKDT, 2023), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus, NKDT, 2021), „Fikcijos“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019) ir kt. Taip pat režisavo spektaklius „Dialogai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020), „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2021), „Užusienis“ (kartu su Vaiva Paukšte, Klaipėdos lėlių teatras, 2023) ir kt.

Metams baigiantis daugelis kritikų savo metų teatro geriausiuose paminėjo Milo Rau spektaklį „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. Vien tai, kad „Sirenoms“ pavyko prisikviesti Rau į Lietuvą, yra didžiulis pasiekimas visai teatro bendruomenei. Tačiau galvodama apie šį spektaklį žinau, kad jis man paliko daugiau klausimų nei emocijų. Galbūt dokumentinis teatras ir turi žadinti mintis, o ne jausmus, nes dokumentinio spektaklio forma tam tikra prasme tampa ir jo turiniu. Tokiu atveju dokumentika teatre yra ne pretekstas kalbėti tam tikra tema, o priešingai – pati kalbėjimo prasmė. Kai forma dominuoja, o turinys, įprastu atveju turintis kurti formą, lieka tik žodžiais, spektaklis nepasiekia tos apibendrintos prasmės, kuri net ir svetimą ar itin lokalaus turinio kūrinį priverčia išgirsti kalbant asmenišku ir kiekvienam žiūrovui artimu balsu.

Aktorė Dovilė Šilkaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Ūbas caras“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, JT, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2022), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2021), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, JT, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Autonomija“ (Schillingas, JT, 2018), „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017) ir kt.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Stebint per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukurtus ir festivaliuose pristatomus dokumentinio teatro spektaklius neretai kyla meno, suvokiamo kaip ilgai ir nuosekliai tobulinamų įgūdžių bei idėjų dermė, ilgesys. Kai kurie silpnesni dokumentinio teatro pavyzdžiai labiau primena socialiai atsakingus projektus nei meno kūrinius. Tarkim, kartais dėl juose dalyvaujančių neprofesionalių aktorių susidaro estetinio ribotumo ar mėgėjiškumo įspūdis. Ne veltui vienas iš šios krypties Europos teatro kūrėjų Milo Rau savo darbuose kartu su politiškai aktualiomis problemomis apmąsto ir paties teatro raiškos galimybes, įtraukdamas meno ir jo istorijos žinias bei kontekstą.