„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

Galerijai „Contour Art Gallery“ praeitą rudenį pristačius mano darbus „ArtVerona“ meno mugėje, Mantujos kunigaikščių rūmų muziejus (Palazzo Ducale Mantova – didžiausiais architektūrinis muziejaus kompleksas Italijoje, užimantis 34 000 m²), tiksliau, jo vadovai Peteris Assmannas ir Renata Casarin iš visų toje mugėje dalyvavusių menininkų pasirinko mano ir italų skulptoriaus Gehardo Demetzo kandidatūras, kaip geriausiai tinkančias konceptualiam Palazzo Ducale Mantova muziejaus šiuolaikinio meno projektui – meniniam mūsų tarpusavio dialogui ir kartu pokalbiui su kadaise šiuose rūmuose kūrusiais gotikos, Renesanso, baroko menininkais.

Prieš kelias savaites prasidėjo ketvirtą kartą Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojama dailės kvadrienalė, šįsyk išsiplečianti per Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Panevėžį. Aštuonios parodos buvo atidaromos skirtingu laiku, paskutinysis atidarymas galerijoje „Kairė – Dešinė“ įvyko dar prieš keletą dienų. Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema.

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

Kovo 19 d. dviejų dalių koncertą „Didysis baleto šimtmetis“ savo baleto istorijai paskyrė Latvijos šokio menininkai; jis vyko Latvijos operos pagrindinėje salėje ir pristatė išlikusius ir atgaivintus daugumos Latvijos choreografų kūrinius. Koncertą surengė Rygos choreografijos mokykla, o režisavo pedagogė ir choreografė Regīna Kaupuža. Šis sumanymas šiek tiek priminė kur kas kuklesnėmis galimybėmis Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus parengtą koncertą „Baleto atmintis“, 2016–2017 m. parodytą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Estijos Pernu uostamiestyje jau antrą kartą vyksta festivalis „Pärnufotofest“, kuriame dalyvauja tiek vietiniai, tiek kitų šalių menininkai iš Baltijos regiono. Pirmą kartą vykęs kaip eksperimentas, šiemet festivalis su tema „Ateitis buvo vakar“ įsivažiuoja pilnu tempu ir išsitęsia per keturias erdves. Parodų atidarymai suplanuoti beveik vienu metu, tik dvidešimties minučių skirtumu, taigi kad pavyktų viską pamatyti, teko paskubėti.

Išsiruošiau apžiūrėti parodų vedama labai asmeniško pasakojimo apie tai, kaip mes mokėmės ir mokome dailės. Šią jausmingą ekskursiją pradėsiu nuo savo mokytojo, tapytojo, ilgamečio Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos direktoriaus Juozapo Miliūno (1933–2016) parodos „Tolumos, sutemos...“ galerijoje „Arka“. Taip nutiko, kad iš pradžių 2018 m. pabaigoje pasirodė dailininko kūrybos albumas „Tolumos“ (dailininkas – Andrius Surgailis, išleido Utenos kraštotyros muziejus). Kartu su Miliūnų šeima rengdama leidinį ir po to jam antrinančią parodą, susidūriau su keliais opiais klausimais.

Šią savaitę visas „Titanikas“ skirtas Vilniaus dailės akademijos meno doktorantams. Viršuje – Laimos Kreivytės kuruota paroda „Mokslas ir gyvenimas“. Čia auga „nuorodų miškas“, siurbiantis syvus iš nostalgijos 55-erius metus leistam žurnalui, o vizuali meno ir mokslo simbiozė demonstruoja savo kasdieniškas šaknis. Apatinėje salėje – Laisvydės Šalčiūtės paroda-miškas. Čia, tarp plastmasinių eglučių, šaukštu atspausdintų medžio raižinių, raguotų lėlių, triušių, šilkiniais siūlais siuvinėtų staltiesėlių, penktadienį ji apgynė meno projektą „(Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“ ir tapo meno daktare. O aš naudojuosi proga pasidalinti mintimis apie šį autoironišką kankinančių „mokslo ir gyvenimo“ sąveikų tyrimą.

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

Nuo to laiko, kai futuristas Carlas Carrà paskelbė manifestą, kuriame šalia kitų meno šakų paminėjo ir kvapą, praėjo daugiau nei šimtmetis, bet net ir šiandien, kai jau gerą dvidešimtmetį pasaulinė kvapų meno scena vis intensyvėja, Lietuvoje olfaktorija daug kam tebėra mįslė ir gal net „ne visai menas“. Teisybės dėlei priminsiu, kad pavienių atvejų (tiesa, labai fragmentiškų ir pasitarnavusių tik kaip garso ar vizualios raiškos sukeltų įspūdžių paįvairinimas), būta ir mūsų kultūriniame areale: prisimenu Vidmanto Bartulio performansus, kuriuose muzika sklido kartu su čia pat scenoje gaminamo maisto kvapais, vis dar gyvos legendos apie fluxus hepeningams artimą Gintaro Sodeikos „Baza-Gaza“, kurioje šalia garso ir videovaizdo reikiamu momentu buvo paskleidžiami oro gaiviklių aerozoliai ir deginamos gumos dūmas, užfiksavau ir Laisvydės Šalčiūtės Latako gatvėje vykusį projektą, kai ant nebeveikiančio Vilniaus konditerijos fabriko „Pergalė“ fasado buvo eksponuojamos fotografijos, o šalia jų – buvusią erdvę aktualizuojantys kepamų ir čia pat žiūrovams dalijamų vaflių kvapai. Akivaizdu, kad visais tais atvejais kvapas tarnavo tik kaip papildomas dėmuo, o ne kaip savarankiška ir kūrinio koncepciją savaime pajėgi perteikti medija.